Kaip gimė Amerika

Valstybės kūrėjai apžiūri naujai sukurtą vėliavą.

Pirmasis išsilaipinimas

Gyventi naujoje vietoje anglams nebuvo lengva. Kai kurie iškart grįžo į Angliją, bet po kelerių metų atplaukė pastiprinimas – dar daugiau anglų, jau su šeimomis. Vienoje iš šių šeimų gimė pirmasis anglas Amerikoje. Tiksliau – anglė. Dar tiksliau, galima sakyti, pirmoji amerikietė, vardu Virdžinija Deir (Virginia Dare).

Atrodė, viskas ėmė klostytis palankiai. Bet ar žinote, koks tolesnis šių žmonių likimas?

Ne, nežinote. Niekas nežino. Nes jie dingo. Išgaravo.

Kai po kelerių metų atplaukė dar vienas laivas iš Anglijos, iš šios kolonijos beveik nieko nebuvo likę. Net namai buvo išardyti. Liko tik tvora, o joje išraižytas užrašas „Croatoan“. Tai kaimyninės indėnų genties pavadinimas. Žmonių nebuvo. Žudynių pėdsakų taip pat nebuvo.

Trumpai tariant, kas nutiko Roanoko kolonijai, iki šiol niekas dorai nežino. Jų taip ir nerado. Nei kapų, nei kūnų. Galbūt jie persikėlė į kaimyninę salą ir susimaišė su vietinėmis indėnų gentimis? O gal mirė iš bado. Svarbiausia tai, kad pirmasis anglų bandymas įsitvirtinti Šiaurės Amerikoje buvo ne tik nesėkmingas, bet ir tapo istorijos mįsle.

Tiesa, pastaraisiais metais archeologai tikina įminę šią mįslę. Jie tikina, kad anglai savanoriškai persikėlė į kitą salą ir asimiliavosi su vietiniais. Kaip rodo kasinėjimai, gretimoje saloje, kur gyveno kroatanų gentis, rasta kalvystės požymių, priskiriamų tam laikotarpiui. Be to, rasta ir vyno butelio šukių. Apie 1700-uosius metus vietiniai indėnai pasakojo prisiminimus, kad tarp jų būta baltaveidžių, kurie gebėję „skaityti  iš knygų“.

Pasukime laiką šimtu metų į priekį. Vėl Amerika, 1692 metai. Garsusis Naujosios Anglijos regionas, Salemo miestas. Salem – kaip Jerusalem, tai yra Jeruzalė naujojo pasaulio krante. Kas ten įdomaus?

Štai kas: vietinio pastoriaus namuose kelios mergaitės viena po kitos pradeda elgtis keistai. Tai jas ištinka priepuoliai, tai traukuliai. Kaip tai paaiškinti? Teisingai – velniu. Vietos valdžia sukuria specialų teismą ir, žinoma, randa velnio pakalikų, kuriems nieko nėra švento. Net 200 žmonių – raganų ir raganių. Visi kaltinimai paprastai remiasi įskundimais ir liudijimais. Maždaug: „Mačiau jos dvasią.“

1692-ieji. Tuo metu anglas Izaokas Niutonas jau buvo parašęs pagrindinius savo darbus apie matematinę analizę, fiziką ir mechaniką, aprašęs gravitaciją, atlikęs optinius eksperimentus. O kažkur anapus vandenyno, Naujojoje Anglijoje, tie patys anglai užsiima raganų medžiokle. Ne, nieko nedegino. Tiesiog pakorė. 14 moterų ir 5 vyrus. Dar vieną vyrą prispaudė sunkiais akmenimis, o dar keli žmonės mirė kalėjime.

Ne šiaip sau pabrėžiu, kad visa tai buvo anglų, anglakalbių žmonių darbas. Jeigu mums būtų tekę išgirsti Salemo raganų parodymus teisme, nors tai ir 1692 metai, mūsų ausiai jie jau skambėtų gana amerikietiškai.

Suprantama, jos juk gimė Amerikoje. Bet prisiminkime tuos žmones iš dingusios Roanoko kolonijos, gyvenusius šimtu metų anksčiau. Atrodytų, visi jie, išskyrus vieną mergaitę, gimė dar Senajame pasaulyje, senutėlėje Anglijoje. Bet mums jų kalba skambėtų kaip amerikiečių anglų kalba.

Ir pats seras Izaokas Niutonas, vos tik prasižiotų, mums veikiausiai taip pat pasirodytų labiau amerikietis. Ką jau kalbėti – net tų laikų Anglijos karaliai, ir tie kalbėjo pakankamai amerikietiškai.

Šiame straipsnyje – viskas, ką reikia žinoti apie tai, kaip Amerika atsiskyrė nuo Anglijos, kas iš Anglijos joje liko, ko neliko, ir kartu – kas būtent ten nutiko su kalba.

Pirmas ir svarbiausias klausimas: kodėl apskritai anglai, provincialūs Europos žmonės, staiga nusprendė plaukti net į Ameriką? Kokių neatidėliotinų reikalų jie ten rado?

Pirmiausia – tai XVI amžius. Anglai prieš akis turėjo įkvepiantį pavyzdį: ispanus, kurie, tiesiai sakant, turtus susikrovė iš visko, ką atėmė iš actekų ir inkų.

Atsižvelgiant į tai, kad Anglija jau ėmė konfliktuoti su Ispanija, atsilikti buvo ne išeitis.

Be to, būnant šalia Amerikos buvo patogu puldinėti ispanų laivus ir viską atiminėti iš pačių ispanų. Kitaip tariant – piratauti, ir dar karalienei leidžiant.

Kaip tai darė ir Frensis Dreikas – garsusis admirolas, keliautojas aplink pasaulį ir piratas. Beje, jo vardu pavadinta perėja iš Pietų Amerikos į Antarktidą.

Taigi, jei piratauji puldinėdamas ispanus dar ir su valstybės palaiminimu, būtų neblogai įsikurti arčiau veiklos lauko. Kitaip tariant, kelios bazės Amerikoje tikrai nepatrukdytų.

Ir štai minėtoji dingusi Roanoko kolonija kaip tik ir buvo šių planų dalis.

Antras reikalas – ne vien piratavimas.

Vėlgi, kalbame apie Angliją, dabar jau XVII amžių. Jeigu gyventume tų laikų Anglijoje, labai tikėtina, kad svajotume išvykti kur nors, kur galėtume pasisavinti žemės, kurios nereikėtų nuomotis, ir ką nors sau joje užsiauginti ar išgauti.

Ko gero, paklausite – nejaugi Anglijoje trūko žemės? Taip, po galais, žemės buvo per mažai. Ji buvo neprieinama ir brangi.

Ar buvo išeitis? Buvo! Du ar tris mėnesius plaukti, o paskui dar kelis metus atidirbinėti kelionės kainą. Tikra svajonė!

O kaip išvykti? Tiesiog pasiėmei valtį ir nusiyrei? Ne. Žinoma, už to stovėjo dideli pinigai. Tiksliau – net akcinė bendrovė. Pavyzdžiui, „Virginia Company“, Virdžinijos kompanija. Kaip jau supratote, tokių buvo ne viena.

Štai kaip viskas veikė. Atsirado kokia nors nauja teritorija pasaulyje. Karaliui ji įdomi, ir jis suteikia monopolį toje vietoje prekiauti ar ją kolonizuoti. Išduoda chartiją. Mainais už monopolio teisę turtingi žmonės sumeta tam reikalui pinigų, tai yra, įkuria komercinį darinį ir rizikuoja savo pinigais.

Būtent per tokias kompanijas daugeliu atžvilgių ir gimė būsimoji Britų imperija. Pavyzdžiui, garsioji Rytų Indijos kompanija Azijoje, Levanto kompanija Artimuosiuose Rytuose ir Turkijoje, Karališkoji Afrikos kompanija. Per pastarąją, aišku, vyko prekyba vergais iš Afrikos.

Viena ankstyvųjų buvo Maskvos kompanija. Ji atsirado beveik atsitiktinai. Anglų pirkliai plaukė Šiaurės vandenynu, planavo pasiekti Kiniją. Bet iki tikslo nenuplaukė ir atsidūrė Ivano Rūsčiojo dvare.

O mūsų aptariama „Virginia Company“ Amerikoje taip pat buvo toks pat akcinis karaliaus globojamas projektas. Beje, kodėl Virdžinija?

Anglams XVI amžiuje užjūrio žemės Amerikoje iš pradžių buvo ne tiek Amerika, kiek Virdžinija. Šios teritorijos buvo pavadintos Elžbietos I garbei. Karalienė Mergelė – Virgin Queen. Prie karalienės valdų prijungtos žemės – Virdžinija.

Taigi, anglų investuotojai sumeta pinigų ekspedicijoms organizuoti ir gyvenvietėms kurti. Karalius laimina ir išduoda chartiją. Jeigu viskas pavyks –laimės visi. Bus pelno, bus mokesčių ir atsiras savotiškas Anglijos gabalėlis už vandenyno.

Taip 1607 metais Virdžinijoje atsirado Džeimstauno gyvenvietė. Džeimstaunas pavadintas karaliaus Jokūbo – James – garbei.

O koks buvo „Virginia Company“ planas? Rasti aukso, tačiau greitai paaiškėjo, kad Virdžinijos žemės – tai, švelniai tariant, ne Peru, aukso čia nebus.

Todėl pirmieji Džeimstauno metai tebuvo žiauri kova dėl išgyvenimo. Vieta pasirodė itin nesėkminga – pelkėta, su užterštu vandeniu. Visi ieškojo aukso ir beveik nesėjo javų. Po pirmosios žiemos tai smarkiai atsirūgo. Santykiai su indėnais taip pat nesusiklostė.

Po kelių metų gyvenvietė nusirito iki kanibalizmo. Iš pradžių kolonistai valgė šunis, žiurkes ir gyvates. Kai visa tai baigėsi, iš nevilties ėmė atkasinėti kapus. Vienas kolonistas nužudė ir suvalgė savo nėščią žmoną. Už tai sudegintas ant laužo. Kolonija vos visiškai neišmirė.  Tačiau paskutinę akimirką iš Anglijos atplaukė laivai su atsargomis ir įsakymu niekur nesitraukti – viską atkurti.

Ir tada pamažu paaiškėjo, kad Virdžinijos žemė – tiesiog rojus tabakui auginti. Tuo tarpu Europa – ideali vieta jį pardavinėti. Ten visi jau rūkė kaip kaminai. Ir tada reikalai įsisuko.

Beje, pats Džeimstaunas iki mūsų dienų kaip gyvenvietė neišliko. Dabar ten muziejus.

Tačiau pati Virdžinija tapo Virdžinijos valstija. Tiksliau, ji net ne state, kas reikštų valstiją, o commonwealth – tarsi sandrauga ar respublika. Ribojasi, tarp kitko, su JAV sostine – Kolumbijos apygarda ir Vašingtonu. Ir dar – ji yra savotiška sostinė. Pasaulio duomenų centrų sostinė.

O Virdžinijos tabakas šiandien yra viena populiariausių tabako rūšių. Bet geriau jau prie jo ar jokio kito tabako net nesilieskite, nes tabakas nieko gero neduoda.

Ir štai prie šio akmens, pasak legendos, jie ir išsilaipino Amerikoje. Tiksliau, čia tai, kas liko iš didelės uolos. Dabar ją jau išnešiojo dalimis kaip suvenyrus.

Laivas išplaukė iš Plimuto uosto Anglijoje, todėl ir savo koloniją Amerikoje pavadino Plimutu. Tiesa, ta vieta Amerikoje Plimutu buvo vadinama dar iki jų – anglų jūrininkai jau buvo ją pažymėję žemėlapiuose.

Pirmoji žiema buvo ypač sunki – ligos, badas, šaltis. Iš 102 žmonių išgyveno tik 52. Ir, pasak legendos, vietiniai indėnai iš vampanoagų genties labai jiems padėjo – išmokė auginti kukurūzus ir tinkamai medžioti. Galiausiai tiek anglai, tiek indėnai kartu galėjo surengti derliaus šventę.

Vėliau santykiai su vampanoagais sugedo, tačiau būtent šių įvykių garbei paskutinį lapkričio ketvirtadienį JAV iki šiol minima viena svarbiausių švenčių – Padėkos diena, Thanksgiving Day. Įdomu tai, kad dėkoja ne indėnams, kurie padėjo, o Dievui. Bet šiandien tai veikiau šeimos šventė.

Šių naujakurių istorija, žinoma, daug gražesnė nei Džeimstauno ir kanibalizmo. Todėl laivas „Mayflower“, piligrimai ir jų gyvenvietė Plimutas daug dažniau minimi pasakojimuose, kaip atsirado Amerika, nors iš tikrųjų tai buvo jau antrasis ar net trečiasis anglų bandymas įsikurti Amerikoje.

Kas vyko toliau? Aišku viena: tiems pirmiesiems piligrimams Plimute santykinai pasisekė. Bent jau ne visi žuvo ar dingo. O pavymui jiems į šias žemes ėmė plūsti ir daugiau kolonistų – taip pat puritonų. Puritonai visų pirma garsėjo asketizmu ir griežtomis moralės normomis. Nesunku įsivaizduoti, kaip „nelinksma“ buvo gyventi ir dirbti šiose „palaimintose“ žemėse.

Padėka pasiekus Naująją Angliją

Apskritai, ką dar be maldų ir daržų veikti Amerikos šiaurėje? Tabakas čia neauga. Žemė ne tokia derlinga kaip Virdžinijoje, tačiau gausu žuvies ir miškų. Vadinasi, reikia tai kažkaip išnaudoti.

Todėl neišvengiamai ėmė kurtis uostai. Taip ir pradėjo vystytis šiaurinė pakrantės dalis, jau su nauju prekės ženklu – nebe Virdžinija, o Naujoji Anglija.

Taigi, kuo XVII amžiuje, tai yra tarp 1600 ir 1700 metų, apskritai skyrėsi anglų gyvenimas Anglijoje ir Amerikoje?

Iš esmės – viskuo!

Anglija – tai parlamentas, bažnyčia, aristokratija, seniai pasidalintos žemės ir pinigai, tankiai gyvenama teritorija. Jei gimei ne toje šeimoje, gyvenimo „užduotis“ tampa nepalyginamai sudėtingesnė. Ir ramybės ten taip pat mažoka: religinė nesantarvė, pilietiniai karai, nuverčiami karaliai ir kapojamos jiems galvos.

O Amerika tuo metu – nearti dirvonai. Mažai žmonių, daug žemės, mažai miestų, nuolatinės ligos, karai su vietiniais gyventojais ir badas. Iš pradžių gyvenimas Amerikoje buvo kova dėl išgyvenimo. Dar pavojingesnis nei Anglijoje. Tačiau bet kuris baltasis kolonistas čia turėjo gerokai daugiau galimybių prasigyventi ir gal net kada nors į valdžią prasimušti.

Kyla klausimas, kada apskritai atsirado tokia bendruomenė kaip amerikiečiai? Nuo kada jų nebelaikyti anglais?

Labai grubiai tariant, pirmieji 150 metų anglų kolonijose atrodė taip: daug žemės; mažai darbo rankų; galimybė auginti ir parduoti tabaką, ryžius, vėliau medvilnę;
auganti prekyba tiek su Europa, tiek ir tarp pačių kolonijų.

Žmonės iš Britanijos atvykdavo nuolat – bemaž tūkstančiais reisų per metus. Be to, ir vietoje nuolat gimdavo vis nauja karta. Natūraliai pradėjo kurtis miestai, uostai, prekybos centrai. Ir visa tai buvo taip toli nuo Londono, kad naujienos keliaudavo 2–3 mėnesius. Net „garsui“ prireikdavo mėnesių įveikti šį atstumą.

Bostonas maždaug 1750 metais

Todėl daug ką kolonistai galėjo spręsti savarankiškai. Tačiau buvo dvi problemos.

Pirma – ta „niekieno žemė“ iš tikrųjų nebuvo visiškai niekieno. Joje gyveno indėnai. Galima nusipirkti. Atimti už skolas. Arba tiesiog užgrobti jėga.

Vienaip ar kitaip, baltųjų valdos plėtėsi. Be to, europietiškos ligos – raupai, tymai, gripas – indėnams turėjo katastrofiškų padarinių, nuo jų indėnai masiškai mirdavo. Be to, jei jau visai atvirai, dar ir vienos indėnų gentys kartais naikindavo kitas. Bet tai tik kokia penkiolikta pagal svarbą priežastis, kodėl indėnai galiausiai beveik išnyko.

Antra problema – vien turėti žemę neužtenka. Lazdos į žemę neįsmeigsi ir ji pati nesužydės. Kažkas tą žemę turėjo dirbti. Ir čia atsirado „sprendimas“ – vergovė. Žmones gabendavo iš Afrikos, versdavo dirbti fizinius darbus. Viename pasakojime apie vergų laivus sakoma: „Jie gulėjo sluoksniais. Kiekvienam vergui tekdavo siaura maždaug 90 x 30 cm vieta, prie kurios jis būdavo prirakintas nuo 45 iki 90 dienų, priklausomai nuo vėjo.“

Taip praeina kiek daugiau nei 100 metų po Džeimstauno įkūrimo, ir Amerikoje jau turime legendines 13 anglų kolonijų. Beje, būtent jų garbei JAV vėliavoje iki šiol yra 13 juostų, erelio letenoje – 13 strėlių, alyvmedžio šakoje – 13 lapų ir 13 alyvuogių, o virš erelio galvos – 13 žvaigždžių. Ir tai nepaisant amerikiečių prietaringumo – jie net nelinkę 13 aukštui suteikti 13 numerį.

Trumpa ekskursija po kolonijas

Masačusetsas ir Naujasis Hampšyras – ta pati Naujoji Anglija, įkurta puritonų. Ekonomikos pagrindas: žvejyba, miškai, prekyba ir garsusis Bostono uostas.

Konektikutas – taip pat puritoniška kolonija. Beje, jo pavadinimas nėra susijęs su žodžiu connect. Jis kilęs iš indėniško pavadinimo ir reiškia „ilga upė su išsiliejimais“. Būtent Konektikute buvo parašytas vienas ankstyviausių dokumentų apie rinkiminę valdžią – „Fundamental Orders“, laikomas savotiška proto konstitucija.

Rodo sala – tai puritonai, kurie susipyko su Masačiusetso puritonais. Todėl čia atsirado daugiau religinės laisvės ir idėjų apie bažnyčios atskyrimą nuo valdžios. Taip pat tai buvo baptistų, kvakerių ir žydų prieglobstis.

Niujorkas ir Naujasis Džersis anksčiau buvo olandų valdos. Pats Niujorkas iš pradžių vadintas Naujuoju Amsterdamu. Vėliau kolonija perduota karaliaus broliui – Jorko hercogui. Todėl tapo Niujorku.

Pensilvaniją įkūrė kvakeriai. Tai protestantiškoji atšaka, kuri tikėjo, kad kunigai ar vyskupai nėra būtini. Ši kolonija garsėjo religine tolerancija, grūdų ir miltų eksportu. Čia iškilo garsusis Filadelfijos miestas bei uostas.

Delaveras iš pradžių buvo švedų kolonija, vėliau perėjo olandams, galiausiai anglams. Delaveras pirmasis ratifikavo JAV Konstituciją.

Merilandas tapo anglų katalikų prieglobsčiu.

Virdžinija – pirmoji nuolatinė anglų kolonija Amerikoje. Tabakas, plantacijos ir pirmasis tikrai pelningas anglų projektas Amerikoje.

Šiaurės ir Pietų Karolina – ryžiai, medvilnė, plantacijos. O plantacijos reiškia tai, ką jau supratote.

Džordžija buvo paskutinė iš trylikos kolonijų. Ji buvo kuriama kaip buferis prieš ispaniškąją Floridą.

Žinoma, tai nebuvo vienintelės britų valdos Amerikoje. Buvo dar Kvebekas, Florida, Bahamai.

Tačiau šios 13 kolonijų svarbios tuo, kad jos tapo pirmosiomis 13 JAV valstijų, visiškai atsiskyrusių nuo Londono. Kiekviena iš jų iki šiol yra atskira JAV valstija tuo pačiu senuoju pavadinimu.

O kai jos dar buvo kolonijos, taip pat kiekviena pasižymėjo savo specifika. Tai buvo 13 atskirų britų projektų. Kiekvienas turėjo savo administraciją, savo gubernatorių ir savo interesus. Bendras buvo tik „stogas“ Londone.

Ir štai kas svarbu: per tuos maždaug 150 metų Amerikos žemėje jau spėjo užaugti penkios ar šešios kartos žmonių, kurie kalbėjo angliškai, tačiau gana miglotai įsivaizdavo, kas ta Anglija ar apskritai Britanija.

1750 metais trylikoje kolonijų gyveno maždaug 1 200 000 žmonių – apie milijonas baltųjų ir 200 000 vergų. Tuo metu Jungtinėje Karalystėje gyveno maždaug 6 milijonai žmonių. Taigi skirtumas gal dar ir didelis, bet jau palyginamas.

O kuo tuo metu skyrėsi gyvenimo būdas abiejose vandenyno pusėse? Kaip atskirą anglų populiaciją galėjo paveikti 150 metų santykinės religinės laisvės ir savivaldos toli nuo centro? Ar galėjo susiformuoti kokia nors atskira anglų rūšis?

Buvo žmogus, kuris visa tai aprašė ne iš nuogirdų ir ne vedinas vaizduotės, o kuris pats pagyveno ir Amerikoje, ir Anglijoje.

Jo atvaizdą matėte daugybę kartų. Tai Bendžaminas Franklinas. Mokslininkas, politikas, verslininkas, žurnalistas ir diplomatas. Gimė Masačiusetse, Amerikoje, tačiau nemažai laiko praleido ir Anglijoje. 1751 metais jis rašė:

„Amerikoje žmogus labai greitai tampa pats sau šeimininku. Žemės daug, todėl žmonės anksčiau veda, greičiau kuria šeimas, ir beveik niekas ilgai nedirba kitam žmogui.“

Jis taip pat pastebėjo amerikiečių polinkį bylinėtis, kabinėtis prie teisinių aspektų ir įvairių juridinių principų. Esą, visi jie ten šiek tiek teisininkai ir yra linkę sukrusti, jei tik kas nors pabando kėsintis į jų teises.

Iš kur atsirado šis amerikiečių polinkis į įstatymų viršenybę, kodeksus ir jurisprudenciją? Iš dalies tai lėmė šiaurinėse kolonijose vyravęs puritonizmas – būtent čia kadaise atplaukė laivas „Mayflower“. Naujojoje Anglijoje visi privalėjo skaityti Bibliją. Iš čia kilo raštingumo, mokyklų, koledžų ir spaudos kultas. O raštingumo rezultatas – daugybė sutarčių, rašytinių taisyklių ir susirinkimų protokolų.

Nuo tada nuolat skambėjo klausimai „Kokią turi tam teisę?“ ir „Kas tau suteikė tokius įgaliojimus?“

Kelios kartos tokioje aplinkoje pagimdė daugybę išsilavinusių ir skaitančių žmonių, kurie ne tik buvo pratę prie savivaldos principų, bet ir mokėjo ginčytis. Vadinasi, jei reikės, jie ginčysis ir su gubernatoriumi ar net su karaliumi.

Galima drąsiai teigti, kad maždaug 1750 metais, dar iki revoliucijos ir nepriklausomybės, čia jau gyveno kitokie žmonės, nors virš šių žemių dar plazdėjo britų vėliava. Ir tai buvo ne vien anglai. Škotai, airiai, vokiečiai – atvykdavo visi, kas tik panorėdavę.

Amerikiečio tikrovė atrodė maždaug taip: gimei Amerikoje, kolonijose, kalbi angliškai, visą gyvenimą gyveni čia ir niekur kitur nesi buvęs. Kartais girdi žmones kalbant apie kažkokią tolimą, miglotą Angliją. Kartais iš ten atvyksta žmonės. Ir tada klausi savęs: „Ar mes tikrai iš to paties molio drėbti?“

Jei sutiksi britą, neišvengiamai pastebėsi, kad jo kalbos maniera šiek tiek skiriasi. Čia labai norėtųsi papasakoti istoriją apie tai, kad amerikietiška anglų kalba pradėjo atsiskirti dar prieš nepriklausomybę.

Ir iš tikrųjų nuolat girdime, kad anglų kalba Amerikoje kažkaip supaprastėjo, tapo netašyta, palyginti su aristokratiškąja britų anglų kalba.

Tačiau esmė ta, kad būtent britų anglų kalba pasuko iš kelio. Ir tai įvyko dar iki Amerikos nepriklausomybės.

Yra vienas pagrindinis principas, kuris iki šiol skiria amerikiečius nuo britų – bent jau klausytojo ausis jį pagauna. Tai garsas „r“ po balsių.

Amerikoje jis aiškiai ištariamas: car, hard, water, father. O Britanijoje „r“ po balsių dažniausiai netariama.

Kodėl amerikiečiai pridėjo šį garsą?

Ne – jie jo nepridėjo. Priešingai – tai britai jo atsisakė.

Iki maždaug 1750 metų visi anglakalbiai – tiek trylikos kolonijų gyventojai, tiek „Mayflower“ piligrimai, tiek Roanoko kolonistai, net ir Viljamas Šekspyras – visi kalbėdami tardavo „r“ po balsių. Būtent taip anuomet skambėjo anglų kalba. Ir tai ne iš piršto laužta. Išlikę XV amžiaus tarimo aprašų, kur tiesiai šviesiai teigiama, kad „r“ tariama ir žodžio pradžioje, ir pabaigoje.

Taip pat yra XV amžiaus pabaigos užrašų, kuriuose autoriai skundžiasi, kad Londone žmonės pradėjo atmestinai tarti „r“ tokiuose žodžiuose kaip matter. Ir šis pokytis įvyko dar iki Amerikos nepriklausomybės.

Ir apskritai, „r“ tariama po balsių – tik viena iš daugelio ypatybių. Vien dėl to amerikiečių anglų kalba nėra tapati tai kalbai, kuria prieš 400 metų kalbėjo piligrimai. Kalbos bet kokiu atveju laikui bėgant keičiasi. Pakanka keturių ar penkių kartų ir skirtumas tampa aiškiai girdimas.

Tą jūs ir patys žinote – pakanka pažiūrėti Smetonos laikų kino kroniką arba, jei jums pasisekė, pasikalbėti su prosenele.

Beje, pačiose Britų salose iki šiol yra akcentų, pavyzdžiui, vakarinėje jos dalyje ar Škotijoje, kur „r“ po balsių vis dar aiškiai tariama.

Ir priešingai – Amerikoje yra dialektų, kur „r“ po balsių netariama, pavyzdžiui, senajame Bostone ar Niujorke.

Tačiau bendras principas toks: pagal vieną svarbiausių tarimo ypatybių amerikietiška anglų kalba pasirodė besanti artimesnė senosioms šaknims.

Ir tai ne vienintelis atvejis. Britiškieji fast, last, past, bath tarimo variantai atsirado vėliau. Amerikoje šie žodžiai tariami taip pat, kaip prieš šimtmečius.

Net amerikietiškasis žodžio fall (ruduo) reikšmės variantas pasirodo esantis senovinio posakio fall of the leaf – krentančių lapų – liekana.

Taigi ir vėl gaunasi, kad tie nelemti kolonistai kai kurias senesnes kalbos formas išsaugojo geriau.

Net žodį gotten iki šiol vartoja tik Amerikoje. Juk būtų galėję supaprastinti kaip Britanijoje, kad liktų tiesiog got.

Tai kuri čia ta „supaprastinta“ kalba? Kas gi arčiau šaknų – britų ar amerikiečių anglų kalba?

Teliko atrišti paskutinįjį lyną, galutinai atkabinti Amerikos kolonijas nuo Britanijos ir pradėti atskirą Amerikos istoriją. Toliau sekė ne kartą  girdėta istorija apie tai, kaip Anglija ėmė smaugti savo kolonijas apkraudama jas mokesčiais, Bostono arbatos istorija ir pirmoji Konstitucija.

Straipsnis skirtas JAV nepriklausomybės paskelbimo 250 metų sukakčiai.