Tikrovę diktuoja kalba

Pirmiausia šis turinys pasirodė kaip „Tiško kanaliuko“ 5-ji laidelė. Bet, kaip sakoma, tai buvo seniai ir netiesa.

Liudvikas Vitgenšteinas, XX amžiaus austrų filosofas, paskelbė šokiruojantį teiginį: jei kas ir egzistuoja, tai tik todėl, kad tas reiškinys jau yra kalboje. Šią mintį verta pakartoti. L. Vitgenšteinas tvirtina, kad jei žodžio „parakas“ nežinote, tai yra, niekada tokio žodžio negirdėjote, parakas, kaip reiškinys, jums neegzistuoja. Neegzistuoja ta prasme, kad nematysite prieš jūsų nosį padėtų parako miltelių, nes nesate girdėję, kad tokie apskritai egzistuoja. Filosofas tvirtina, kad tikrovės reiškinius kuria ne išoriniai matomi vaizdai, o kalbos sąvokos.

Sunku patikėti kad taip gali būti. Nejau žmogus, niekada nematęs saulės, jos ir nepamatys? Pasirodo, taip gali būti. Niekada saulės nematęs žmogus patekęs į pasaulį (tai yra po saule) bus apakintas, nežinos kur dėtis ir mėgins grįžti į savo urvą, iš kur ir atkeliavęs. Jis pamatys akinimą, o ne saulę. Gali pamatyti žemę ar medį, jei tokios sąvokos jo galvoje jau egzistavo, tačiau nepamatys nieko, kam jo galvoje nėra kalbinių atitikmenų.

Josephas Banksas ir HMS Endevour

1770 metais anglų botanikas Josephas Banksas keliavo su garsiuoju kapitonu Jamesu Cooku. HMS Endevour priartėjo prie Australijos krantų, kur dar niekada nebuvo atplaukęs joks europiečių laivas. Plaukė visai greta kranto, anglai iš laivo puikiai matė vandenyno krante triūsiančius čiabuvius. Atstumas, pasak J. Bankso, nesiekė nė pusės mylios, taigi puskilometrio. Tačiau, jo didelei nuostabai, atvykėliai visiškai nesudomino krante dirbusių žmonių. Jų ten būta pakankamai daug, bet nė vienas nemetė, ką daręs, ir nepuolė domėtis, koks gi stebuklas pasirodė jūroje.

Daug kas teigia, kad tai arba išgalvota istorija, arba kad tam yra kitas paaiškinimas. Pavyzdžiui, Wikipedijoje rašoma, kad veikiausiai aborigenai nusiuntė savo pasiuntinius domėtis, kas gi ten pasirodė, o kitiems nebuvo reikalo nė akių pakelti. Man būtent ši versija skamba kaip absoliutus mitas. Įsivaizduokite, lauke greta jūsų pasirodė ateivių laivas, jie išlipo ir sukinėjasi aplinkui. Ar tikrai neatsisuksite pasidomėti?

Atrodytų, Vitgenšteino tvirtinimas yra visiška nesąmonė ir tikrai be vargo galima pateikti pavyzdžių, kur žmonės sąvokų nežino, o reiškiniai dar ir kaip juos veikia. Pavyzdžiui, anksčiau žmonės nežinojo, kas yra mikrobai, todėl nesaugojo žaizdų nuo purvo. Mirdavo, nors ir nežinojo, kodėl tiksliai.

Žinojo, kad miršta dėl žaizdos. Tik sakydavo, kad nubaudė D-as. Atrodytų, tamsuoliai ir neišmanėliai — pateikė nieko bendra su tikrove neturinčią priežastį. Tačiau neskubėkite. Apsikeiskite su tais senovės žmonėmis vietomis ir nusiteikite, kad pats galbūt kai ko nežinote. Jeigu purvas ne visada reiškia mirtį nuo sužeidimų, tada kas lemia, ar žmogus pasigaus sveikatai pavojingą užkratą? Tikriausiai atsakysite, kad imunitetas. Tačiau ar gali taip būti, kad vieno žmogaus imunitetas silpnesnis, jis gauna net didesnį kiekį užkrato mikrobų, o vis tiek suserga sveikesnis, gavęs jų mažiau?

Jei sakysite, kad tai neįmanoma, vadinasi medicinos visai neišmanote. Medicina pilna visokių mįslingų atvejų. Tikimybė užsikrėsti be abejo didesnė pirmajam, tačiau tikimybė todėl ir yra tikimybė, kad nieko negarantuoja. O jei taip, atsakymo kodėl užsikrėtė ne tas, kuris pagal mokslinę teoriją turėjo užsikrėsti, neturite. O tie senovės gyventojai turi. Jie jums nesusimąstydami pasakytų, kad viską lemia D-vo valia. Vadinasi D-vas nurodinėja ir mikrobams.

Tarkime, D-vu netikite, numosite ranka dar kartą pasakę, kad tie žmonės buvo tamsuoliai. Tačiau įsivaizduokite savo reakciją, jeigu D-vo sampratos jūsų galvoje apskritai nebūtų. Tokiu atveju jūsų lauktų suglumimas. Imtumėtės aiškintis, kas tas „D-vas“. Tačiau negavę atsakymo, apie D-vo bausmes patikimai pamirštumėte. Nėra sąvokos — nėra ir reiškinio.

Tokią reakciją ne tik galima numanyti, bet ir moksliškai pagrįsti. Įgyvendinant Anglijos švietimo projektą „Oksfordo kalbos ataskaita“ (Oxford Language Report) paaiškėjo, kad vaikai, kurie žino mažiau žodžių, prasčiau mokosi, vis labiau atsilieka ir yra linkę mesti mokyklą. Apie tai, be kita ko, kalbėjome mūsų laidelėje.

Vaikai reaguoja taip pat, kaip suaugusysis, kuriam D-vo sąvoka nežinoma. Vaikus apima sumišimas, jiems vis sunkiau sekti, ką kalba mokytojas ir bendraklasiai. Norisi viską mesti ir užsidaryti pažįstamame pasaulyje. O mokslus metęs vaikas greitai pamiršta, ko gilioje kančioje mokėsi. Taip vaiko pasaulio ribas nulemia jo kalbinių gebėjimų ribos.

Taigi esu linkęs manyti, kad Vitgenšteinas buvo teisus. Tikrovės reiškinius mums diktuoja ne akys, o kalba. Mūsų suvokimas prisitaiko prie mūsų kalbos gebėjimų. Atitinkamai, kalba, kurią vartojame ir kurią puoselėjame (ar priešingai, esame apleidę), formuoja mūsų gyvenimą.

Jei taip, tada kalbos tema gyvenime yra pati svarbiausia. Apie ją turėtų suktis visos kitos temos. O mums nelieka nieko svarbesnio, kaip nepaliaujamai puoselėti kalbos įgūdžius.

Jeigu šios įžvalgos jus sudomino, pasidomėkite dar keletu straipsnių, kuriuose ši mintis toliau plėtojama.

Tema Nr. 1. Labai plačias galimybes pasaulyje atvertų nepriekaištinga anglų kalba. Kodėl ir kaip to pasiekti — „Lietuvių – anglų kalbų vertimas: mūsų langas į pasaulį“.

Tema Nr. 2. Išties pradžiungame, kai užsienietis į mus prabyla mūsų gimtąja kalba. Todėl mūsų verslininkai žinutes šiaurės kaimynams turėtų rašyti skandinavų kalbomis. Apie tai straipsnis „Lietuvių — švedų kalbų vertimas kaip raktas į Skandinavijos šalis“.