Modernumas prieš autentiškumą: ar tikrai reikia rinktis?

Kalbos grynumas byloja savigarbą ir aukštą intelektą

Tarptautinės kalbos privalumai

Argumentai už gryną gimtąją

Menkstant kalbai – menksta gyvenimas

Intelekto požymis

Kalbeti mokytis visą gyvenimą

Tarptautinės kalbos privalumai

Anglų kalbos invazija, regis, nesustabdoma. Jaunimas, karjeros ir IT specialistai, kalba lietuviškai įpindami  begalę angliškų žodžių, o pastaruoju metu net girdime juos sakinius pradedant lietuviškai, o baigiant angliškai.

Toks perteklinis angliškų žodžių vartojimas turi savų privalumų, kuriuos būtų nesąžininga nutylėti. Kai jaunimas kalba su angliškomis priemaišomis, tai skamba moderniai. Taip jie pabrėžia, kad priklauso pasaulio bendruomenei. Be to, įvairių paklausių profesijų specialistams tai padeda atpažinti „savus“. Tokia „pusiau angliška“ lietuvių kalba didžiuojasi ištisi specialistų luomai, kaip antai dizaineriai, rinkodaros specialistai, programuotojai ar interneto svetainių kūrėjai. Atrodytų, kad lietuvių kalba nespėja prisitaikyti prie jų kalbinių poreikių. Tačiau patys jaunieji specialistai paprastai ir nesistengia jai padėti. Minėtųjų profesijų atstovus visiškai tenkina susidariusi padėtis, kai gausiai vartojami neadaptuoti terminai.

Tai suteikia nemažai privalumų: atrodai šiuolaikiškai, lengvai integruojiesi bet kur pasaulyje, lengviau susikalbi su savo srities specialistais, o ir galimybės gauti išsilavinimą užsienyje gerokai išauga, ir taip toliau.

Argumentai už gryną gimtąją

Visgi, yra viena profesinė grupė, kuri, nors ir puikiai moka anglų kalbą ir taip pat gali mėgautis visa minėta nauda, stengiasi kalbėti lietuviškai be menkiausių priemaišų. Ši paslaptingoji grupė – tai anglistai. Jie, tikėtina, angliškai kalba užvis geriausiai, bet tuo nesipuikuoja. Priešingai, pats esu anglistas ir stengiuosi kalbėti kuo taisyklingesne gimtąja kalba. Be to, galiu drąsiai teigti, kolegos daro tą patį.

Kas mus, anglistus, skatina eiti prieš srovę?

Pirma, būdami filologai, privalome gerai išmanyti ne tik anglų, bet ir gimtąją kalbą. Profesionalus vertėjas negali sau leisti kur užsimanęs svaidytis angliškais žodžiais vien todėl, kad taip patogiau. Kadangi kalbame ir rašome žiniasklaidai, ir gimtąją, ir anglų kalbą turime vartoti nepriekaištingai. Jei to nepadarys pats vertėjas, kalbos redaktorius versis per galvą tvardydamas tekstą ir vertėjo geruoju tikrai neminės.

Antra, kaip kalbos specialistai, geriau suvokiame kalbų maišymo padarinius. Skirtingos kalbos – tai skirtingi mentalitetai, skirtingas pasaulio suvokimas, kartais net nederančios pasaulėžiūros. Visa tai suplakę į vieną sakinį, gauname sumišusį pasaulio vaizdą, ne iki galo sueinančius požiūrius.

Trečia, tai ir savigarbos bei asmeninės vertės reikalas. Atsisakydami savo tautinės tapatybės, tampame pasauliui patogūs, bet neįdomūs. Netenkame išskirtinumo. Pažvelkite į save anglakalbio akimis: vis tiek iki galo nesame jų kultūros dalimi, bet jau ir nebe iki galo lietuviai. Į pasaulį integruojamės tapatybės sąskaita. Toks mišriakalbis nebeturi kuo nei užsieniečių, nei savųjų nustebinti ar kuo išsiskirti. Jei gerbsite savo tautinę tapatybę, kitakalbiai jus taip pat už tai gerbs. Kuris jums būtų įdomesnis – savo tapatybe besididžiuojantis graikas ar specialistas iš Graikijos, menkai kuo tesiskiriantis nuo savo kolegos iš Lietuvos?

Ketvirta, kalbininkai seniai pastebėjo, kad praradę gimtąją kalbą, patiriame vertybių krizę. Apie tai literatūros klasikė Ieva Simonaitytė parašė romaną. „Vilius Karalius“ – tai tikrais įvykiais pagrįsta istorija. Pagrindinis herojus atsisako gimtosios kalbos, tautinių papročių ir stačia galva neria į visa tai, kas modernu ir madinga. Baigiasi nusikaltimais, skolomis ir partnerio nužudymu.

Penkta, ar kada susimąstėte, kodėl Lietuvoje įsitvirtino krepšinis, o ne futbolas? Manote žodžiai čia niekuo dėti? Pagalvokite, ką vertinate, branginate, netgi mylite labiausiai? Nustebsiu, jei į šį sąrašą pateks tarptautinių žodžių. Štai ką žmonės brangina labiausiai: šeimą, tėvus, vaikus, Tėvynę, laisvę, motiną gamtą ir t.t. Mes nemylime „savo partnerio“. Mylime savo vyrą ar savo moterį. To, ką įvardiname tarptautiniais žodžiais, paprastai nemylime, o tik naudojamės. Ar mylite tokius dalykus kaip kompiuteris, routeris, šopingas, t.t? Gal netyčia esate įsimylėję į turizmą arba logistiką? Net sekso žmonės nemyli, o tik trokšta juo užsiiminėti; tuo tarpu meilė yra aukščiausias poreikis.

Šešta, dėl invazinio poveikio, gimtoji kalba tampa pernelyg techninė. Akronimai (kelių žodžių sutrumpinimas panaudojant jų pirmąsias žaides, pvz. NVO) pradedami vartoti kur papuola. Neretai jie apsunkina komunikaciją, nes neaišku ką reiškia. Pavyzdžiui, neseniai mačiau reklamą, skirtą reklamuoti PPC, SEO ir CRO mokymus.

Kitas dalykas – taip kalbėti kenkia psichinei sveikatai. Gal PPC, SEO ir CRO kursus baigusieji ir gerai uždirbs, bet susidurs su psichologinėmis ir bendravimo problemomis. Kodėl? – Kaip manote jus paveiktų tai, jei kasdien nuo ryto iki vakaro žongliruotumėte mašinų mėgstamais terminais?

Menkstant kalbai – menksta gyvenimas

Tai didele dalimi paaiškina, kodėl menkstant gimtajai kalbai nyksta tikri jausmai, tikros draugystės ir tikri išgyvenimai. Kai mūsų kalba sintetinė, patys tampame sintetiniai. Ir į kitus žvelgiame vartotojiškai, ir šie atsako tuo pačiu. Žmonės tampa nenatūralūs, bendrauja dangstydamiesi kaukėmis, visi vienodėja. Žmogiškų santykių tuštumą užpildo technologijos. Skverbiasi technikos diktatas, esame verčiami jam tarnauti. Apie tai esu kalbėjusi „Tiško kanaliuko“ 44 laidoje – Privalai rinktis pažangą, negali rinktis kitaip.

Taigi, situacija grėsminga ir toliau sparčiai blogėja. Bet ar gali būti kitaip, jei nepuoselėjame gimtosios kalbos ir taip kertame šaknį, iš kurios semiamės dvasinio peno?

Galiausiai, jei jau maišyti kalbas iš ties būtų tokia norma, kaip kad dažnas dabar tvirtina, kodėl to netaikome anglų kalbai? Gal ir kalbėdami angliškai primaišykime lietuviško žodyno – ar ne patogiau? Kai taip pažvelgiame, akimirksniu išblėsta užsidegimas aiškinti, kad lietuvių kalbos reikalavimai nervina ar kad vietiniai atitikmenys neva skamba kvailai. Nes visi puikiai suvokiame, kad norėdami, jog mus teisingai suprastų ir kad užmegztume artimą ryšį, su anglakalbiais turime kalbėti kuo grynesne ir aiškesne anglų kalba.

Technizuota kalba – žmogus panašėja į kompiuterį

Intelekto požymis

Kalbėti viena kalba vienu metu – asmens intelekto ir išprususios asmenybės požymis. Tai pavaldu visiems,  tereikia šiek tiek pasistengti: susirasti angliškų terminų atitikmenis gimtojoje kalboje ir įpinti juos į savo bendravimą. Trumpas patarimas: lietuviškus atitikmenis jums mielai pateks ChatGPT. O jeigu lietuviški atitikmenys dar nesugalvoti – kurkime patys savo nuožiūra. Iniciatyva švarinti kalbą gali atgaivinti pasididžiavimą savimi ir vienyti tautą.

Toks gilesnis žvilgsnis į tai, ką reiškia kalba, verčia keliskart gerai pagalvoti prieš maišant kalbas patogumo dėlei. Gimtosios kalbos žodžiai mus kabina, guodžia, užgauna ir džiugina labiau negu tarptautiniai. Leidžia užmegzti artimesnius ryšius negu svetimžodžiai. Kalba – mūsų asmenybės giluminių klodų pamatas. Tai ir mūsų ryšys su protėviais – per šimtmečius kaupti išgyvenimai ir paveldėta jų patirtis. Gimtąją kalbą protėviai gynė krauju, išsaugojo per karus, marus ir okupacijas. Vien jau knygnešių žygdarbiai ko verti. Tad kiekvienas turime pareigą gimtąją kalbą puoselėti ir neiškraipytą perduoti ateinančioms kartoms. Nuo mūsų priklauso, kokios kokybės jie ją paveldės.