Ar turi greitakojės Magdės geną?

by VLKK | Rgs 5, 2024 | Partnerių straipsniai

Ar turi greitakojės Magdės geną?

Pasakojimas apie knygnešę Magdaleną Bankaitę

Mokslo ir žinių dienos proga Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) pristato pasakojimą „Ar turi greitakojės Magdės geną?“, kuriame istorijų pasakotoja Milda Varnauskaitė įtaigiai perteikia daug kam mažai girdėtą knygnešės Magdalenos Bankaitės istoriją. Šiai neįtikėtinos tvirtybės moteriai, kad ir kaip ją greitos kojos gelbėjo, nepavyko išvengti rusų žandarų kankinimų ir tremties. Kankinama bendražygių ji neišdavė, o grįžusi iš tremties tęsė knygnešės veiklą. Skaityti ir rašyti Magdė išmoko pati, jau būdama suaugusi. „O jūs ar mokytumėtės skaityti lietuviškai, rašyti lietuviškai, jei to nemokytų mokyklose?“ – klausiama pasakojimo pabaigoje ir linkima savyje atrasti bent šiek tiek Magdalenos Bankaitės, jos drąsos ir žinių troškimo. Šis pasakojimas atsirado neatsitiktinai – šiemet minime lietuviškos spaudos atgavimo 120-ąsias metines. „Istorijos moko, įkvepia ir primena dalykus, kurie iš tikro yra svarbūs“, – teigia VLKK pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė ir ragina visuomenę kurti bendrą pasakojimą apie kalbą, žmones ir valstybę.

Daugiau VLKK įrašų: / @valstybinelietuviukalbosko8872

Pasakotoja Milda Varnauskaitė: / ; http://www.storytellermilda.com/

https://www.youtube.com/watch?v=5mn550_nnxI

„Ar turi greitakojės Magdės geną? Pasakojimas apie knygnešę Magdaleną Bankaitę“ (https://www.youtube.com/watch?v=5mn550_nnxI)

Pasakoja Milda Varnauskaitė

Skurdi vaikų kalba – IT kartos rykštė.

by Mamos žurnalas | Rgp 22, 2024 | Partnerių straipsniai

Skurdi vaikų kalba – IT kartos rykštė.

37 patarimai, kaip turtinti žodyną

Jurgita Lendraitienė, logopedė metodininkė

Mamos žurnalas

Nesunku pastebėti, kad atsiranda vis daugiau vaikų, kurių kalba neišlavėjusi, o žodynas – skurdus. Tad šįkart norėtume plačiau pakalbėti apie žodyno turtinimą.

Paprastai 2-5 gyvenimo metais vaiko žodynas plečiasi sparčiai. Vaikai, girdėdami aplinkinių kalbą, pradeda sieti žodį su konkrečiu daiktu, veiksmu ir taip išmoksta naujų žodžių. Įrodyta, kad vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Naujus žodžius, kurių jūs norite išmokyti savo vaiką, tarkite aiškiai, lėtai pakartokite keletą kartų.

Mažesniems pravartu stebėti jūsų artikuliaciją (tarimą), todėl pasistenkite, kad vaikas matytų jūsų veidą. Svarbu ne tik įvardinti kasdienius aplinkos daiktus, bet ir paminėti jų savybes, požymius. Svarbu ne tik supažindinti su aplinka, bet ir pagalvoti apie kalbos užduotis, situacijas, žaidimus, kurie padėtų įtvirtinti naujus žodžius.

Tiems tėveliams, kurių vaikų žodynas skurdus, kalba neišlavėjusi, siūlome padėti savo vaikams. Rekomenduojame ne tik atsižvelgti į garsų tarimą, gramatinę kalbos sandarą, rišlią kalbą, bet ir į žodyno turtinimą, gausinimą.

Todėl paprastai pateikiu tokią atmintinę žodyno turtinimui:

1. Kiekvieną dieną skaitykite vaikui ir paprašykite papasakoti apie tai, ką jis išgirdo. Pavyzdžiui, „Ar tau patiko pasakojimas? Kodėl? Kas tau labiausiai patiko? Kodėl?“

2. Kartu su vaiku suklijuokite į albumą įvairius paveikslėlius ar iškarpas. Aptarkite juos.

3. Žaiskite žaidimus, kurie lavina mąstymą ir turtina žodyną. Pavyzdžiui, „Kas aš toks?“ Apibūdinkite gyvūną: „Aš murkiu, kai esu patenkintas. Tu gali mane laikyti ant kelių. Aš mėgstu šiltą pieną ir moku kniaukti.“

4. Paimkite didelį, spalvotą paveikslą. Paprašykite vaiko atsisėsti šalia jūsų. Aptarkite tai, kas nupiešta paveiksle. Pavyzdžiui, „Pažiūrėk, čia dramblys. Kam drambliui reikalingas straublys?“

5. Vaikščiodami su vaiku, aptarkite tai, ką matote, girdite, užuodžiate, liečiate ir pan. Skatinkite vaiką pasakoti apie tai, ką jis mato, jaučia.

6. Aptarkite žurnalus, kuriuose gausu reklamų. Paprašykite vaiko atpažinti ir pavadinti daiktus, kuriuos jis pažįsta. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mato automobilio reklamą, paklauskite: „Kas gali jį vairuoti? Kur jis važiuoja? Kaip galima išmokti vairuoti mašiną? Kokia spalva galima ją nudažyti?“ ir pan.

7. Kur įmanoma, grupuokite daiktavardžius į sąvokines grupes. Pasidarykite keletą kortelių, ant kurių būtų parašyti įvairūs pavadinimai (sąvokos). Pavyzdžiui, ant vienos kortelės užrašyta „Kačių šeima“. Kiek kačių šeimos narių vaikas gali išvardinti? (Naminė katė, leopardas, tigras, liūtas ir kt.) Kita kortelė gali būti pavadinta „Metalas“. Kiek metalinių daiktų vaikas išvardins?

8. Nuolat stenkitės vestis vaikus į muziejus, paplūdimį, mišką ir pan. Skatinkite jį pasidalinti įspūdžiais su kitais šeimos nariais.

9. Nepamirškite nuolat apsilankyti bibliotekoje, kad vaikas galėtų padėti jums išsirikti knygas, kurios bus jam skaitomos. Apsilankymas bibliotekoje turi būti įdomus ir išnaudotas kalbai ugdyti. Pavyzdžiui, galite paklausti: „Ar tu žinai, kam reikalingas skaitytojo bilietas?“ Tegul vaikas samprotauja.

10. Kartu su vaiku darykite lėles ir leiskite jam sukurti scenarijų spektakliui. Po to suvaidinkite jį kitiems šeimos nariams, draugams.

11. Pakalbėkite apie taip pat skambančius, bet turinčius skirtingas reikšmes žodžius, pavyzdžiui, kasa (plaukų, pinigų, svogūnų).

12. Pasistenkite surasti kuo daugiau panašios reikšmės žodžių. Paverskite tai žaidimu. Pavyzdžiui, eiti, sėlinti, sliūkinti, vėžlinti (pabandykite parodyti vaikui šiuos veiksmus, po to tegul jis pamėgina).

13. Deklamuokite eilėraščius arba dainuokite dainas kartu su vaiku. Kai jis šiek tiek įsimins, leiskite jam užbaigti kiekvieną eilutę savarankiškai, t.y. pasakyti paskutinį eilutės žodį. Vėliau didinkite nepasakytų žodžių skaičių, kol vaikas galės pakartoti visą eilutės tekstą ar posmą. Įsidėmėkite – tai turi būti natūrali maloni veikla. Jokios prievartos.

14. Įsigykite žaislinį telefoną. Kalbėkitės juo su vaiku. Mokykite jį, kaip reikia naudotis telefonu, norint paskambinti draugams.

15. Jūs galite ugdyti vaiko kalbą, suteikdami jam pasirinkimą. Pavyzdžiui, paklauskite, ko jis norėtų pusryčiams, kuo apsirengtų eidamas į vaikų darželį ir pan. Paprašykite vaiko paaiškinti, kodėl jis norėtų vieno ar kito dalyko.

16. Mokykitės išklausyti vaiką iki galo. Trumpomis pastabomis parodykite, kad klausote. Vis paklauskite, kas vyko toliau.

17. Žaiskite spėliojimų žaidimus. Atneškite į kambarį uždengtą dėžę. Paklauskite vaiko, kas joje gali būti. Skatinkite pokalbį, klausdami, ar viduje gali būti dramblys. Jeigu vaikas atsako ne, klauskite, kodėl. Leiskite vaikui palaikyti, pakratyti dėžę. Paprašykite vaiko spėti, iš ko padarytas tas daiktas. Duokite mįslės įminimui raktą, pavyzdžiui: „Tai, kas viduje, naudojama virimui“.

18. Paprašykite vaiko smulkiai ir nuosekliai papasakoti apie kokią nors laidą, matytą per televiziją.

19. Sugalvokite pavadinimą kokiai nors istorijai. Pavyzdžiui, istorijos pavadinimas „Iš paukščio skrydžio“. Įsivaizduokime, kad mes rašome pasakojimą, kuris taip vadinasi. Kaip tu manai, apie ką ten turėtų būti rašoma?“ Skatinkite vaiką pasamprotauti, ką jis norėtų pavaizduoti tokioje istorijoje.

20. Pasirinkite vaikui įdomią temą, pavyzdžiui, motociklo remontas, sulūžusių durų taisymas, pyrago kepimas. Pasakykite vaikui, kad jūs tiksliai nežinote, kaip tai daroma. Paprašykite, kad vaikas nuosekliai papasakotų jums, kaip jis tai darytų.

21. Paprašykite vaiko apibūdinti kokį nors žmogų (darželio grupės draugą). Jis turi išsamiai papasakoti apie ką nors, neminėdamas jo vardo (kaip jis atrodo, kaip apsirengęs, ką veikia, mėgsta). Jūs arba kiti vaikai turi atspėti, apie ką kalbama.

22. Skatinkite vaiką kuo nors domėtis – rinkti lėles, mašinų paveikslėlius ir t.t.

23. Kalbėdami su vaiku, vartokite įvairių laikų veiksmažodžius.

24. Perskaitykite trumpą ištrauką iš kokio nors teksto. Tegu vaikas papasakoja, ką įsiminė.

25. Skatinkite vaiką ir kitus šeimos narius ilgiau pasėdėti prie vakarienės stalo ir pasikalbėti.

26. Žaiskite žodžių žaidimus. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus ką nors priduria prie to, ką jau pasakė ankstesnysis. Pirmasis galėtų pasakyti: „Aš nuėjau į parduotuvę nusipirkti pupų“. Kitas sako: „Bet pupų nebuvo, todėl pirkau pieno“. Trečias priduria dar daugiau ir t.t.

27. Pažaiskite žaidimą „Ką tu darytum, jeigu…“ Jūs galite pasakyti keletą variantų. Pavyzdžiui, „Ką tu darytum, jei atsibudęs pamatytum, kad dangus žalias…“ arba „Ką tu darytum, jeigu atėjęs maudytis pamatytum, kad vanduo raudonas…?“ ir pan.

28. Pažaiskite žaidimą „Kodėl taip negali būti?“. Pasakykite kokį nors absurdišką dalyką ir paklauskite vaiko, kodėl tai išgalvota, netikra. Pavyzdžiui, dramblys sugalvojo pažaisti tenisą, antys sugalvojo paragauti makaronų. Kodėl taip negali būti?

29. Paprašykite vaiko surūšiuoti įvairių paveikslėlių rinkinį (mašinas sudėti į vieną krūvą, daiktus, kurie naudojami buityje – į kitą ir t.t.)

30. Skatinkite vaiką vartoti daugiau būdvardžių. Paimkite bet kokį paveikslėlį ir paprašykite vaiko apibūdinti nupieštą daiktą.

31. Turtinkite vaiko kalbą veiksmažodžiais, naudodami paveikslėlius, kuriuose nupiešti žmonės ką nors veikia. Paprašykite vaiko papasakoti, kas ką veikia (sudaryti sakinius).

32. Apibūdindami daiktą, visada pavadinkite jo spalvą, dydį, formą.

33. Pažaiskite pantomimą. Tegul vienas ar keli vaikai pavaizduoja kokį nors daiktą ar veiksmą, o kiti atspėja, ką jie parodė.

34. Turėkite keletą dėžučių su dangteliais. Į kiekvieną dėžutę įdėkite po kokį nors daiktą, pavyzdžiui, kelias pupas, akmenukus ir pan. Paimkite vieną dėžutę, pakratykite ją (arba leiskite tai padaryti vaikui) ir paklauskite, kas galėtų būti viduje.

35. Pasodinkite vaiką nugara į save. Tegul jis sudeda rankas už nugaros. Tada paduokite jam kokį nors smulkų daiktą. Paprašykite vaiko, kad jis apibūdintų, ką jaučia (pavyzdžiui, „Tas daiktas apvalus, kietas ir t.t.“).

36. Žodynui turtinti, perkeltinei žodžių reikšmei suprasti nėra nieko geriau už meninės literatūros skaitymą. Perskaitę mažyliui pasaką, eilėraštį, būtinai atkreipkite dėmesį į atskirus žodžius, posakius, išsiaiškinkite, ką jie reiškia. Tada vaikai naujus žodžius įsimins ir pradės vartoti kitose kalbinėse situacijose.

37. Tėvai, mokytojai turi demonstruoti gražią ir taisyklingą kalbą. Stenkitės, kad jūsų kalba būtų vaizdi, sklandi ir turtinga.

Užsienio kalbos invazija

by Mamos žurnalas | Lie 25, 2024 | Partnerių straipsniai

Užsienio kalbos invazija

Kaip vertinti vaikų polinkį įterpinėti angliškus žodžius?

Loreta Vacekauskienė,

Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro dėstytoja, prof. dr.

Mūsų vaikai kalba kitaip nei mes. Pasakodami apie savo kasdienybę, jie vartoja daugybę angliškų žodžių – jais įvardina ir veiksmus, ir emocijas, ir daiktus. O kai kurie apskritai kalba tik angliškai jau nuo darželio. Ir tokių vaikų yra ne vienas.

Kaip vertinti šią tendenciją ir kodėl ji atsirado? Apie tai paklausėme sociolingvistės Loretos Vaicekauskienės. Loreta šia tema daro mokslinį tyrimą.

Daugybę straipsnių apie dvikalbystę, kalbų mokymąsi galite rasti čia https://mamoszurnalas.lt/

Loreta Vaicekauskienė

Atsivėręs pasaulis keičia kalbą

Per 30 metų pasikeitė viena karta, po Nepriklausomybės gimęs jaunimas jau laisvai kalba angliškai. Rusų ir anglų kalbos santykis visuomenėje pasikeitė anglų kalbos naudai. Prieš keletą dešimtmečių angliškai kalbėjo vienas kitas, o šiandien šią kalbą supranta dauguma. Žmonės suvokia anglų kalbos vertę kaip komunikacijos būdą, kaip galimybę bendrauti kirtus valstybės ribas, kaip didesnes galimybes ieškant darbo. Globali anglų kalba atrodo labai patraukli.

Ar blogai, jei vaikai vartoja daug angliškų žodžių?

O ar blogai būti jaunam ir kitokiam? Ar blogai mokėti daugiau nei vieną kalbą? Prisimenu kalbininkų paniką dėl anglų kalbos Nepriklausomybės pradžioje – buvo kuriami draudžiamų žodžių sąrašai, skiriamos baudos žurnalistams. Man atrodo, iš dalies šoką sukėlė suvokimas, kad nebegalima kontroliuoti proceso. Sovietmečiu viešajai kalbai taikyta griežta kontrolė, viskas būdavo iš anksto suderinta. Po Nepriklausomybės įvyko ir medijų, ir visuomenės lūžis – kalbėti natūraliai, nebijoti atskleisti savo asmenybės tapo vertybe. Anglų kalba jaunimui yra būtent jų asmenybės, tapatybės dalis. Angliški įterpiniai visame pasaulyje asocijuojami būtent su jaunatviška raiška, tik ji, žinoma, labiau būdinga ne viešajai, o privačiai erdvei.

Tai požiūrio klausimas – į skolinius ar svetimus žodžius galima žiūrėti kaip į nelaimę. Bet mokslininkai tai vertina kaip natūralų kalbų kontaktų procesą. Nėra kalbų be skolinių. Jie ateina per pasaulio pažinimą, kulinariją, keliones… Pritampa prie besiskolinančios kalbos gramatikos ir dažnai tik praturtina žodyną. Juk itališka lazanija ne tas pats, kas lietuviškas makaronų apkepas? Palaikinti ne tas pats, kas pamėgti. Kita vertus, lygiai taip pat natūraliai žmonės kai kuriuos skolinius susilietuvina arba pakaitus pasiūlo kalbininkai. Svarbiausia, kad nebūtų prievartos, kaip sovietmečiu, vartoti tik nurodytas kalbos formas. Be to, nereikėtų pamiršti, kad angliški žodžiai ne tik įvardija naujus dalykus, bet ir siejasi su kalbėtojo tapatybe, turi papildomos socialinės reikšmės. Įterpęs angliškų žodžių kalbėtojas gali skambėti kaip šiuolaikiškas, šmaikštus, profesionalus, nestandartiškas žmogus. Tokių socialinių reikšmių anglų kalbai priskiriama labai daug ir dažniausiai labai teigiamų.

O jei vaikai nori kalbėti tik angliškai?

Šitą procesą dabar ir tiriu. Man įdomu, kodėl vaikai ir jaunimas taip elgiasi. Mokyklose, mieste galima pamatyti grupelių, kurios tarpusavyje komunikuoja anglų kalba tarsi gimtąja.

Man atrodo, tai susiję su išskirtine jauno žmogaus tapatybe. Juk vien angliškai kalba ne visi, o tik kai kurie vaikai. Tokiu būdu gali būti siekiama išskirtinumo klasėje ar grupėje, norint save išskirti iš kitų jaunų žmonių. Suaugęs žmogus gal pasipuikuos savo mašina ar įdomiu hobiu, o vaikai – tuo, kad tarpusavyje bendrauja angliškai.

Paprastai paaugliai save išskiria drabužiais, laisvalaikio pomėgiais, klausoma muzika, tam tikru susiformuotu stiliumi. Šiame stiliaus rinkinuke yra ir anglų kalba. Tai vadinama kodų kaita, kai žmogus pereina iš vienos kalbos į kitą, ir ji gali būti funkcionali. Gali nurodyti, kad štai mes dabar žaidžiame. Arba kad mes dabar aptariame kažkokį vidinį, tik mūsų grupės reikalą. Arba leidžia pozicionuoti save kaip kitokį – štai mes kitokios, nei jūs, visi likę bendraklasiai.

Anglų kalba – jaunimo būdas išsiskirti

Kokiame amžiuje tas procesas prasideda?

Yra net ikimokyklinukų, kurie jau gali kalbėti angliškai. Dažnai tėvai jų net nemoko, vaikai išmoksta tarsi savaime. Galbūt iš televizoriaus, interneto, vyresnių brolių ir seserų. Iš ankstesnių teorijų mes žinome, kad vien žiūrėdamas televiziją kalbos neišmoksi. Turi būti dar kažkas daugiau. Galbūt dabartinės medijos yra tokios interaktyvios, kad jos veikia kaip gyvas bendravimas? Galbūt jos motyvuoja savo patrauklumu?

Maži vaikai kalbų mokosi ypač greitai, kol dar atviros smegenys, nesunkiai gali išmokti bet kokios kalbos. Ikimokykliniame amžiuje smegenys pasirengusios priimti kalbą, tam nereikia ypatingo talento. Smegenys labai lanksčios. Emigrantų istorijos rodo, kaip greitai vaikai tampa vertėjais savo tėvams. Mūsų pačių sūnus, paauglystėje išvažiavęs į Ameriką, iš pradžių vos kalbėjo angliškai, o po poros mėnesių dramos būrelyje jau citavo ne tik savo, bet ir bendraklasių vaidmenims skirtus Šekspyro dialogus. Išmokta svetima kalba nedaro jokios žalos gimtosios kalbos mokėjimui, tai tiesiog labai gera smegenų mankšta. Be to, keliomis kalbomis kalbantys vaikai kognityviai gali būti net pranašesni už tuos, kurie moka tik vieną gimtąją kalbą.

Vėlesniame amžiuje kalbos mokytis padeda smalsumas, kai sąmoningi vaikai susiranda juos dominantį turinį. Vieniems tai bus dinozaurai, kitiems –kosmoso tyrinėjimai, tretiems – kompiuteriniai žaidimai. Ekranai suteikia galimybę būti šviesiame, pozityviame informacijos ir fantazijų pasaulyje, kuris dažnai gražus ir teisingas. Vaikui patinka jame dalyvauti, o taip kartu noriai perimama to pasaulio kalba – kaip instrumentas ir kaip patraukli to pasaulio reprezentantė. Neabejotinai tai skatina mokytis angliškai.

Kaip reaguoti tėvams?

Atlikdama tyrimą ir bendraudama su šeimomis matau, kad tėvai būna nustebę, galbūt šiek tiek sunerimę, bet visi didžiuojasi, kad jų vaikai moka kalbėti papildoma ir tokia reikalinga anglų kalba. Mes savo kultūroje turime nuostatą, kad mokėti kalbą – tai turtas, o pasaulinę kalbą, kuria gali bet kur susikalbėti, – dar didesnė vertybė. Tėvus dažnai labiau jaudina ne tai, kad vaikai pereina prie anglų kalbos, bet kad jie per daug laiko praleidžia prie ekranų.

Yra toks mitas, kad jei vaikas bendrauja ne lietuviškai, o angliškai, jis ar ji galbūt bus autistas, nes anglų kalba neva lengvesnė. Iš tiesų yra žinoma autistiškų vaikų atvejų, kai bendravimo kalba renkamasi būtent anglų kalba. Specialiai nesidomėjau, nemanau, kad tai būtų pagrįsta nuomonė. Ir anglų, ir lietuvių kalbos priklauso tai pačiai indoeuropiečių kalbų grupei, ir vaiko smegenims didelio skirtumo nėra, kurią kalbą išmokti. Net mums, suaugusiesiems, visos indoeuropiečių kalbos yra nesunkiai įveikiamos, ypač jei gyvensime toje kalbinėje aplinkoje.

Anglų kalba nei paprastesnė, nei lengvesnė už lietuvių. Bet dažnai vaikai labiau mėgsta užsienio kalbas ir net jų pamokas mokyklose dėl paprastos priežasties – lietuvių kalbos mokyklinės normos pernelyg griežtos, sakyčiau, net perteklinės. Vaikus per lietuvių pamokas taiso nuo pirmų dienų mokykloje. Su tokiais nenormaliais reikalavimais jaunimą padarome beraščiais. Todėl nereikia stebėtis, kad jie nebenori lietuvių kalbos pamokų. Anglų kalba tampa lengvesnės išraiškos ir išsilaisvinimo forma.

Ar reikėtų sunerimti, kad lietuvių kalbą pamirš?

Man atrodo, grėsmės nėra – kuo daugiau kalbų mokėsime, tuo didesnis bus mūsų pasaulis, geriau galėsime save išreikšti. O jei norime, kad neišnyktų kai kurie dalykai, tai turime patys pasistengti.

Pavyzdžiui, vaikas vis dažniau renkasi skaityti ne lietuviškas, o angliškas knygas. Pažiūrėkime, ar siūlome įdomių lietuvių autorių, ar į vaiko rankas patenka kokybiška verstinė literatūra? Ar patys skaitome knygas? Ar skaitome kartu?

Jei specialiai reguliuosime, taisysime, versime skaityti ir kalbėti lietuviškai, atsiras nereikalinga įtampa. Gal geriau kartu nueiti į knygų mugę, pažiūrėti, kas įdomu ir turinio, ir kalbos prasme. Kalbėti apie lietuvių kultūrą, vartoti ją kartu. Kai bus pasirinkimas, vaiko nereikės varyti varu. Mūsų šeimoje tradicija eiti į knygų mugės vaikų salę gyvuoja nuo pat mažumės. Dukra dabar jau grįžusi namo po studijų, bet kol studijavo užsienyje, knygų mugės dienomis net specialiai grįždavo į Lietuvą, nes tai įdomu.

Kol auginsime savo vaikus lietuviškai, kol jie matys, kad kalbėti lietuviškai yra prasminga, tol kalba ir kultūra neišnyks. O papildomų kalbų mokėjimas ją tik praturtins.

Dalykas rimtas

by Diana Guogienė | Lie 8, 2024 | Partnerių straipsniai

Dalykas rimtas

Taikliai pajuokavus, kyla juoko banga. Bet ką tai mumyse keičia?

Juokas — vidinių pokyčių pranašas

Kad juokai — dalykas rimtas, žino visi. Kaip įrodymą dera priminti, kad prie Stalino ar Hitlerio už juokus iš oficialios valdžios sodindavo į kalėjimą. Šaltojo karo metais JAV ambasada, norėdama sekti tikrąsias nuotaikas sovietinėje visuomenėje, rinko ir analizavo sovietinius anekdotus. Kai „Dviračio žinių“ juokai apie vieną ar kitą veikėją ypač išpopuliarėja, tai puikiai atspindi, ką apie jį mano plačioji publika ir kokius jausmus jam puoselėja, ar net kas jo laukia netolimoje politinėje karjeroje. Jei sugebi valdžią pajuokti ir taip prajuokinti kitus, vadinasi nebijai, o tuo pačiu valdžios baimę išsklaidai ir kituose. Tai — veiksmingas priešnuodis mėginimams valdyti pasitelkiant bauginimus.

Ko gero, esate girdėję apie Marką Gungorą ir jo seminarų bei knygų seriją „Per juokus į geresnę santuoką“. Taigi, humorą mėgsta visi. Jis net nesutaikomus priešininkus ar skirtis pasiryžusius sutuoktinius suartina, o galiausiai ir sutaiko.

Be to, humoras padeda mokytis. Humoro sukeltą gerą jausmą ir su juo susijusią informaciją įsimename ilgam. Mano žmona Diana, VU Vertimo studijų katedros dėstytoja, sako, kad humoras jai labai padeda mokyti studentus — rezultatai tiesiog neįtikėtini!

Šį turinį galite žiūrėti vaizdo įrašo pavidalu

Antra vertus, būna juokų, nuo kurių stingsta kraujas. Tai patyčios. Nuo jų nedaug atsilieka humoras, skirtas sumenkinti vieną ar kitą tautą ar religiją. Pavyzdžiui, anekdotai apie čiukčius ar žydus palieka gilų įspaudą daugybės kartų sąmonėje. Neva, šios tautos vertos pašaipų dėl tam tikrų jų savybių — neišsilavinimo ar godumo, nors realiai anekdotai apie čiukčius pradėti skleisti dėl to, kad rusams teko ne vieną dešimtmetį pavargti siekiant juos pavergti. Gal būtent dėl šio stipraus humoro poveikio kai kurių religijų, pavyzdžiui islamo, atstovai už juokus ar pranašo karikatūras pasiryžę žudyti?

Tad kokia gi magija čia slypi? Ką tokio savyje turi sėkmingas pajuokavimas? Mokslininkai išsiaiškino, kad pasakojimą juokingu daro dar ir tai, kad jį suvokiame kaip geranorišką aktą. Kad ir šiuo atveju, matydami juokingai paprastus piešinukus, susidorojimo nevertiname rimtai, nes animatorius mūsų dėmesį nukreipia į kvailą buivolo elgesį.

Kodėl šis iš pirmo žvilgsnio kvailokas filmukas mums sukėlė šypseną? Štai čia ir aiškėja didžioji humoro paslaptis. Kaip jau minėjau laidelės pradžioje, humoras kelia stiprius jausmus. O jausmai lemia realius pokyčius. Tad humoras, galima sakyti, yra tepalas, kuris sumažina realybėje egzistuojančią trintį ir palengvina pokyčius. Veikia tarsi subtilus, tačiau pastebimas stumtelėjimas į sąmoningesnį gyvenimą. Nes kiekviename juokų epizode visada yra ir dalelė tiesos, kurią prisitaikome sau ar situacijai. Blogybes atmetame ir tarp eilučių per jausmą sutartinai reiškiame valią, kad vaizduojama kvailystė nunyktų. Vadinasi, juokas yra paveikus įrankis įveikti kvailą ir gyvenimą nuodijantį elgesį, ar jo šaltinis būtume mes patys, ar kiti.

Panaši tema: straipsnyje „Gyvenimo sinkopė“ pasakojama apie izraeliečių išrastą mokslinį požiūrį į pokyčių valdymą.

Taigi, humoras gali tapti pokyčius pranašaujančia ir formuojančia jėga. Žinoma, daug priklauso nuo jo turinio ir paskirties. Puiku, jei jis kuria gerą nuotaiką ir mažina įtampą, bet visuomet svarbu atminti, kad nejuokautume kažkieno išlikimo sąskaita. Galų gale, juk tinkami juokai skirti ne įskaudinti, o priešingai — pagydyti.