Būsime krašte šeimininkais kol puoselėsime savo kalbą

Supratau kai ką esminio bendraudamas su ukrainiečiais 

Po neilgų batalijų Sąjūdžio laikais, kai sprendėsi kokia bus valstybinė Lietuvos kalba ar kalbos, mes laikome savaime suprantama, kad čia dominuoja mūsų kalba. Tai mums natūraliu lyg oras. Visai nesusimąstome kokia to reikšmė ir kas būtų, jei būtų kitaip.

Kurdamas „Magistrų” svetainę kasdien bendrauju su rytų ukrainiečiais. Tai leido pamatyti kas nutinka, kai gimtoji kalba krašte tampa antraeilė.

Posovietinėje erdvėje kalbos statusas iš esmės kitoks negu mūsuose. Ten vis dar dažnai pripažįstama, kad rusų kalba yra lyg kozirinė korta, kurią mokėdamas puikiai jausiesi ne tik Rusijoje, bet ir Baltarusijoje. Ir net Armėnijoje, Kazachstane ar Tadžikistane su tavim mielai bendraus rusiškai. Tad bene visur galėsi tikėtis, kad būsi aptarnautas ir priimtas lyg namuose.

Todėl, laikui bėgant, rusakalbiai vietines kalbas pradėjo vertinti taip, kaip Lietuvoje vertinama žemaičių ar kuri kita tarmė. Juk iš Vilniaus atvykęs gyventi į Telšius neskubėsi prabilti žemaitiškai, nes esi savoje, lietuviškoje erdvėje ir kalbi lietuviškai. Veikiau regionų gyventojai ims taikytis prie tavęs. Nuvertindami tarmes nueiname tiek toli, kad, pavyzdžiui, Klaipėdoje bendrine kalba kalbantieji į žemaičiuojantįjį net žiūri kiek iš aukšto.

Žinoma, tarmė nėra atskira kalba, bet posovietinėje erdvėje toks požiūris vyrauja į vietines, šiandien jau nepriklausomų valstybių kalbas. Rusakalbiai demonstratyviai atsisako mokytis vietinės kalbos ir ja bendrauti, ir taip įtvirtina dominuojantį rusų kalbos statusą, o kartu ir savo dominavimą.

Vietinės tautos paprastai tai toleruoja ir net pripažįsta rusų kalbos viršenybę. Kai kur rusų kalba net įsigali valstybiniu lygiu. Ryškiausias to pavyzdys – Baltarusija, kur net pats prezidentas ir vyriausybė su savo tauta nebendrauja gimtąja kalba. Iki Rusijos pradėto karo, gana panaši padėtis buvo ir rytų Ukrainoje. Mūsų partneriai ukrainiečiai pasakoja, kad ir būdami Dnipro miesto gyventojais jie save laikė ukrainiečiais, tačiau tarpusavyje ir net šeimose bendravo rusiškai. Televizija buvo dvikalbė, o daugybė Ukrainos žvaigždžių turinį kūrė rusų kalba, nes tai jiems atverdavo platesnę auditoriją. Gimtoji ukrainiečių kalba jiems buvo tapusi kaip šuniui penkta koja.

Ir tik dabar ukrainiečiai ėmė susivokti, kokių rimtų problemų toks požiūris kelia. Kremliaus kova už „ruskij mir“ – tai ne kas kita, kaip mėginimas susigrąžinti dominuojantį Rusijos ir rusų kalbos statusą posovietinėje erdvėje. Rusai joje nori jaustis kaip namie. Visi ir toliau privalo juos priimti ir aptarnauti nereikalaudami prisitaikyti prie vietinių normų. Štai Kazachstane rusakalbiai šaukiasi Putino karių, nes vietiniai, neva, juos įžeidinėja ir skriaudžia, kadangi atsisako kalbėtis rusiškai.

Atsisakančiuosius pripažinti dominuojantį rusiškumo statusą posovietinėje erdvėje rusai skelbia naciais, nuožmogomis ir ragina tokius naikinti.

Taigi, posovietinėje erdvėje kalba yra tapusi pavergimo priemone. Šiandien savo akimis matome, kad kai nepriklausoma valstybė apleidžia ir priima tokią tvarką, vėliau savo teisę kalbėti gimtąja kalba gali tekti ginti krauju.