Kad juokai — dalykas rimtas, žino visi. Kaip įrodymą dera priminti, kad prie Stalino ar Hitlerio už juokus iš oficialios valdžios sodindavo į kalėjimą. Šaltojo karo metais JAV ambasada, norėdama sekti tikrąsias nuotaikas sovietinėje visuomenėje, rinko ir analizavo sovietinius anekdotus. Kai „Dviračio žinių“ juokai apie vieną ar kitą veikėją ypač išpopuliarėja, tai puikiai atspindi, ką apie jį mano plačioji publika ir kokius jausmus jam puoselėja, ar net kas jo laukia netolimoje politinėje karjeroje. Jei sugebi valdžią pajuokti ir taip prajuokinti kitus, vadinasi nebijai, o tuo pačiu valdžios baimę išsklaidai ir kituose. Tai — veiksmingas priešnuodis mėginimams valdyti pasitelkiant bauginimus.

Ko gero, esate girdėję apie Marką Gungorą ir jo seminarų bei knygų seriją „Per juokus į geresnę santuoką“. Taigi, humorą mėgsta visi. Jis net nesutaikomus priešininkus ar skirtis pasiryžusius sutuoktinius suartina, o galiausiai ir sutaiko.

Be to, humoras padeda mokytis. Humoro sukeltą gerą jausmą ir su juo susijusią informaciją įsimename ilgam. Mano žmona Diana, VU Vertimo studijų katedros dėstytoja, sako, kad humoras jai labai padeda mokyti studentus — rezultatai tiesiog neįtikėtini! 

Šį turinį galite žiūrėti vaizdo įrašo pavidalu

Antra vertus, būna juokų, nuo kurių stingsta kraujas. Tai patyčios. Nuo jų nedaug atsilieka humoras, skirtas sumenkinti vieną ar kitą tautą ar religiją. Pavyzdžiui, anekdotai apie čiukčius ar žydus palieka gilų įspaudą daugybės kartų sąmonėje. Neva, šios tautos vertos pašaipų dėl tam tikrų jų savybių — neišsilavinimo ar godumo, nors realiai anekdotai apie čiukčius pradėti skleisti dėl to, kad rusams teko ne vieną dešimtmetį pavargti siekiant juos pavergti. Gal būtent dėl šio stipraus humoro poveikio kai kurių religijų, pavyzdžiui islamo, atstovai už juokus ar pranašo karikatūras pasiryžę žudyti?

Tad kokia gi magija čia slypi? Ką tokio savyje turi sėkmingas pajuokavimas? Mokslininkai išsiaiškino, kad pasakojimą juokingu daro dar ir tai, kad jį suvokiame kaip geranorišką aktą. Kad ir šiuo atveju, matydami juokingai paprastus piešinukus, susidorojimo nevertiname rimtai, nes animatorius mūsų dėmesį nukreipia į kvailą buivolo elgesį.

Kodėl šis iš pirmo žvilgsnio kvailokas filmukas mums sukėlė šypseną? Štai čia ir aiškėja didžioji humoro paslaptis. Kaip jau minėjau laidelės pradžioje, humoras kelia stiprius jausmus. O jausmai lemia realius pokyčius. Tad humoras, galima sakyti, yra tepalas, kuris sumažina realybėje egzistuojančią trintį ir palengvina pokyčius. Veikia tarsi subtilus, tačiau pastebimas stumtelėjimas į sąmoningesnį gyvenimą. Nes kiekviename juokų epizode visada yra ir dalelė tiesos, kurią prisitaikome sau ar situacijai. Blogybes atmetame ir tarp eilučių per jausmą sutartinai reiškiame valią, kad vaizduojama kvailystė nunyktų. Vadinasi, juokas yra paveikus įrankis įveikti kvailą ir gyvenimą nuodijantį elgesį, ar jo šaltinis būtume mes patys, ar kiti.

Panaši tema: straipsnyje „Gyvenimo sinkopė“ pasakojama apie izraeliečių išrastą mokslinį požiūrį į pokyčių valdymą.

Taigi, humoras gali tapti pokyčius pranašaujančia ir formuojančia jėga. Žinoma, daug priklauso nuo jo turinio ir paskirties. Puiku, jei jis kuria gerą nuotaiką ir mažina įtampą, bet visuomet svarbu atminti, kad nejuokautume kažkieno išlikimo sąskaita. Galų gale, juk tinkami juokai skirti ne įskaudinti, o priešingai — pagydyti.