Tapatybės stiprinimas per kalbą suteikia vaikams pasitikėjimo savimi

by Mamos žurnalas | Sau 2, 2025 | Partnerių straipsniai

Tapatybės stiprinimas per kalbą suteikia vaikams pasitikėjimo savimi

Padeda jaustis priklausančiais tautai

Norvegijoje gyvenanti Inga Kubiliūtė sako, kad jų šeima – gana tradicinė lietuviška

Norvegijoje gyvenanti Inga Kubiliūtė sako, kad jų šeima – gana tradicinė lietuviška. Ji su vyru Edgaru augina du vaikus – sūnų Pijų, kuriam 12 metų, ir dukrą Emą, kuriai netrukus sueis septyneri. Šiuo metu Pijus lanko 7-ąją klasę, o dukrytė eina į 2-ąją klasę. Su jais gyvena ir močiutė Rūta, kuri dažnai prisideda prie vaikų auklėjimo ir ugdymo. Jos pagalba labai vertinga kasdieniuose šeimos reikaluose, ji neįkainojama pagalbininkė tiek auklėjant vaikus, tiek rūpinantis jų ugdymu. Ir, žinoma, skatinant vaikus nepamiršti lietuvių kalbos.

Inga, kokie keliai jus atvedė į Norvegiją?

Mano vyras pirmasis atvyko į Norvegiją prieš 2,5 metų, ieškodamas geresnių darbo galimybių. Mano sprendimas prisijungti prie jo buvo paremtas šeimos vertybėmis ir noru išlaikyti artimus tarpusavio ryšius, nes gyventi atskirai buvo sudėtinga. Prieš 2 metus aš kartu su vaikais taip pat persikėliau gyventi į Norvegiją. Šis sprendimas nebuvo lengvas, tačiau šeima buvo prioritetas. Ypač vaikams labai svarbu, kad visi esame kartu, nes tai jiems suteikia stabilumo ir emocinio saugumo.

Aš esu burnos higienistė, o vyras dirba statybų sektoriuje. Jam atvykus į Norvegiją, jis iš karto pradėjo dirbti pagal savo specialybę, o man reikėjo šiek tiek daugiau laiko. Norėdama dirbti pagal savo profesiją, turėjau pasitvirtinti licenciją ir, žinoma, išmokti kalbą. Tai užtruko beveik dvejus metus, tačiau dabar jau galiu pasidžiaugti, kad dirbu pagal savo specialybę. Vis dėlto norvegų kalba man vis dar lieka iššūkis – ją mokytis suaugusiam žmogui tikrai sunkiau nei vaikams, todėl dar turiu kur tobulėti.

Ar su vyru aptarėte lietuvių kalbos klausimą – ar ji bus svarbi šeimai gyvenant užsienyje?

Taip, šis klausimas mūsų šeimoje buvo itin svarbus ir aptartas dar prieš priimant spendimą persikelti gyventi į Norvegiją. Lietuvių kalba – ne tik komunikacijos priemonė, bet ir esminė mūsų šeimos identiteto dalis, todėl nusprendėme, kad ją išsaugoti – mūsų prioritetas. Kadangi Lietuvą palikome visai neseniai – vos prieš dvejus metus – lietuvių kalba vis dar yra stipri mūsų kasdienybės dalis. Siekiame, kad ji tokia ir liktų, net gyvenant užsienyje.

Sąmoningai nusprendėme, jog nepaisant to, kad gyvename kitoje šalyje, namuose kalbėsime tik lietuviškai. Lietuvių kalbos išsaugojimas padeda formuoti tapatybės jausmą – tai ne tik būdas palaikyti ryšį su šeima ir artimaisiais Lietuvoje, bet ir priemonė, leidžianti vaikams jaustis tikrais lietuviais, net jei jie auga svetur. Tapatybės stiprinimas per kalbą suteikia vaikams pasitikėjimo savimi, padeda jiems jaustis priklausančiais savo tautai ir puoselėti meilę Lietuvai, net jei gyvename kitoje šalyje.

Šiuo metu Pijus lanko 7-ąją klasę, o dukrytė eina į 2-ąją klasę

Lankote lituanistinę mokyklėlę…

Vos tik atvykę Norvegiją, iš karto pradėjome ieškoti galimybių, kaip užtikrinti, kad mūsų vaikai ir toliau mokytųsi lietuvių kalbos ne tik namuose, bet ir bendraudami su kitais vaikais. Išgirdome daug gerų rekomendacijų lietuvių grupėse apie Vestfoldo Lietuvių bendruomenės lituanistinę mokyklėlę „Gandriukas“, todėl nusprendėme ją lankyti.

„Gandriukas“ mus sužavėjo savo šilta atmosfera ir stipria bendruomene. Mokykloje vaikai mokosi grupėse pagal savo amžių, kur jų laukia ne tik kalbos pamokos, bet ir kūrybiškos, žaismingos veiklos, skatinančios domėtis lietuvių kultūra. Tuo tarpu tėvai irgi turi galimybę pabendrauti tarpusavyje gimtąja kalba, keistis patirtimis ir drauge kurti jaukią, lietuvišką aplinką. Be to, „Gandriuke“ rengiamos šventės pagal lietuviškas tradicijas – tiek Kalėdos, Velykos, Joninės , Užgavėnės, tiek kitos svarbios mūsų kultūros šventės.

Ši mokyklėlė tapo svarbia mūsų šeimos gyvenimo dalimi – tai ne tik vieta, kur vaikai tobulina kalbą, bet ir vieta, kur gimsta draugystės, stiprėja ryšiai su lietuviška kultūra ir auga stipri, tvirta lietuvių bendruomenė. Esame labai dėkingi už šią galimybę ir džiaugiamės, kad mūsų vaikai gali augti dvikalbėje aplinkoje, išsaugant svarbiausią – gimtąją kalbą.

Kaip motyvuojate vaikus, kad jie lankytų šeštadieninę mokyklėlę?

Būna visko. Kartais po ilgos savaitės norvegiškoje mokykloje vaikai jaučiasi pavargę ir mieliau liktų namuose – nori pailsėti, pažaisti kompiuteriu, telefonu ar tiesiog praleisti laiką kieme. Tokiais atvejais pasitaiko, kad juos sunkiau motyvuoti vykti į lituanistinę mokyklėlę. Tačiau stengiuosi parodyti jiems, kad „Gandriukas“ nėra tik papildomos pamokos, – tai vieta, kur jie gali linksmai praleisti laiką su kitais vaikais, žaisti, bendrauti ir dalyvauti įdomiose veiklose.

Dažniausiai tai veikia – vaikai prisimena, kaip smagiai praleidžia laiką mokyklėlėje, ir noriai važiuoja. O grįždami namo dažniausiai švyti nuo įspūdžių – pasakoja, kaip žaidė su draugais, ką naujo sužinojo, ir džiaugiasi, kad išvažiavo iš namų. Tokios akimirkos man parodo, kad kartais tiesiog reikia priminti, kad ne viskas sukasi vien apie mokslus, – kartais svarbiausia yra gera nuotaika ir smagūs nuotykiai, šią atmosferą puikiai sukuria profesionalūs mokyklėlės mokytojai mokėdami derinti mokslus su žaidimais.

Klasės draugai parašė laiškus Pijui, kad jis neužmirštų lietuvių kalbos

Kaip namuose palaikote lietuvių kalbos mokymąsi?

Vienas iš mūsų šeimos mėgstamų užsiėmimų yra lietuviški stalo žaidimai. Be to, dažnai žiūrime lietuviškas informacines laidas, kurios padeda vaikams susipažinti su aktualijomis Lietuvoje bei praturtina jų žodyną. Ypač populiari mūsų namuose yra sekmadieniais rodoma „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ laida – sūnus ją labai mėgsta. Tai ne tik smagus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir puiki proga vaikams pasitikrinti savo žinias bei išmokti ko nors naujo.

Kodėl jums svarbu, kad vaikai mokėtų lietuviškai?

Mūsų šeimos didžiausias motyvas – ne tik kultūros puoselėjimas, bet ir ateities galimybės. Niekada negali žinoti, kokį kelią vaikai pasirinks, kai jie užaugs. Galbūt jie nuspręs grįžti gyventi į Lietuvą, ir lietuvių kalbos mokėjimas jiems suteiktų didžiulį pranašumą. Jei vaikai baigs mokslus Norvegijoje, jų įgytos žinios ir diplomai bus pripažįstami ir Lietuvoje, o tai atvers dar daugiau galimybių.

Aš pati šiuo metu studijuoju neakivaizdines magistro studijas Lietuvoje, ir žinau, kad jas baigus, šios studijos bus pripažintos ir Norvegijoje. Todėl man svarbu, kad vaikai mokėtų abi kalbas – tiek lietuvių, tiek norvegų. Mokėti rašyti ir skaityti lietuviškai bus didelis privalumas. Tiek Lietuvoje, tiek Norvegijoje tai suteiks jiems daugiau galimybių ir platesnes perspektyvas ateityje.

Ar mokykloje bendraamžiai žino, kad jūsų vaikai lietuviai? Kaip ten priimama vaiko gimtoji kalba?

Taip, visi vaikai ir mokytojai žino, kad mūsų vaikai yra lietuviai. Vaikai tai priima labai natūraliai ir pozityviai. Klasėje neretai galima išgirsti mokytojus pasisveikinant lietuviškai, jie net moko vaikus kelių paprastų lietuviškų frazių, tai labai maloniai stebina ir padeda vaikams jaustis labiau priimtiems, suteikia jiems progą pasidalinti savo kalba ir kultūra su bendraamžiais.

Nors dabar viskas klostosi puikiai, pradžia, ypač mūsų sūnui, buvo nelengva. Jis atvyko į Norvegiją būdamas vyresnis – dešimties metų, kai dauguma vaikų jau buvo susipažinę ir draugavo nuo darželio laikų. Sūnui buvo sunkiau pritapti, tačiau klasėje yra viena aktyvi lietuvė mergaitė Perla, kuri labai padėjo jam apsiprasti. Ji irgi lanko lituanistinę mokyklėlę „Gandriukas“. Kadangi sūnus yra nedrąsus, jos draugiškumas ir pagalba buvo didžiulė parama, tai padėjo jam lengviau prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Lituanistinė mokyklėlė „Gandriukas“

Ar bendraujate su Norvegijos lietuviais?

Mums svarbu palaikyti šiuos ryšius, nes bendraudami su lietuviais jaučiamės tarsi mažoje Lietuvoje, net būdami toli nuo jos. Tai suteikia vaikams progą bendrauti gimtąja kalba su savo bendraamžiais, o mums, suaugusiesiems, – puiki proga pasidalinti bendromis patirtimis, iššūkiais, su kuriais susiduriame gyvendami svetur. Dažnai dalyvaujame ir bendruomenės renginiuose, kur ne tik švenčiame tradicines lietuviškas šventes, bet ir stipriname lietuvišką identitetą.

Kas vaikų auginimo ir auklėjimo srityje Norvegijoje patinka, ką norėtumėte perkelti į Lietuvą?

Norvegijoje pastebiu ir teigiamų, ir neigiamų dalykų, ypač kalbant apie vaikų auklėjimą. Vaikai čia turi daugiau laisvės, o mokyklose mažiau dėmesio skiriama rezultatams ir daugiau – bendram vaiko vystymuisi, gerovei. Tai sukuria mažiau streso ir leidžia vaikams mėgautis mokymosi procesu. Tačiau kartais norėtųsi šiek tiek daugiau struktūros ir aiškesnės krypties, ypač mokyklose. Lietuvoje mokyklose švietimo sistema labiau orientuota į tam tikrų rezultatų siekimą ir atsakomybės ugdymą, o tai, mano manymu, padeda vaikams formuoti discipliną ir tikslų siekimą.

Vis dėlto, manau, kad abu švietimo modeliai turi savo privalumų, ir būtų idealu rasti pusiausvyrą tarp laisvės ir atsakomybės – kad vaikai augtų laimingi, bet kartu ir atsakingi už savo mokymosi procesą.

Kitas dalykas, kurio galime pasimokyti iš norvegų, yra jų meilė gamtai ir aktyviam gyvenimo būdui. Čia didelis dėmesys skiriamas sportui, išvykoms į gamtą, o tai skatina vaikus daugiau laiko praleisti lauke ir padeda jiems išsiugdyti sveikos gyvensenos įpročius.

Labai žavi ir Norvegijos nacionalinės dienos – gegužės 17-osios – šventimas. Ši šventė sujungia tautą ir moko vaikus didžiuotis savo šalimi nuo mažens. Vaikai puošiasi tautiniais rūbais, dalyvauja paraduose, o visa šalis džiaugiasi savo istorija ir tautiškumu.

Inga Kubiliūtė ir jos vaikai Pijus ir Ema

Ar dažnai su lietuviais bendraujate internetu?

Taip, su lietuviais bendraujame ne tik interneto platformose, bet ir įvairiais kitais būdais. Vienas įsimintiniausių momentų buvo tada, kai mano sūnus Pijus gavo laiškus iš savo buvusių klasės draugų Lietuvoje. Praėjus keliems mėnesiams po mūsų atvykimo į Norvegiją, buvusi Pijaus klasės auklėtoja, Asta Sakalienė, kuri yra tikra savo srities profesionalė ir net gavusi Gedimino ordino medalį už nuopelnus ugdant vaikus, paprašė mūsų gyvenamosios vietos adreso. Netrukus Pijus sulaukė staigmenos – 23 laiškų iš savo klasės draugų, kurie rašė apie savo vasaros nuotykius, kaip pasiilgo Pijaus ir laukia susitinkant, klausė, kaip jam sekasi. Į laiškus vaikams atsakėme vienu bendru laišku, skirtu visiems klasės draugams, o kiekvienam individualiai parašėme atviruką, kuriame pasidalinome įdomiais faktais apie Norvegiją. Tai buvo labai šiltas ir jautrus gestas.

Be to, auklėtoja iki šiol teiraujasi, kaip sekasi Pijui, siunčia kvietimus dalyvauti olimpiadose bei piešinių konkursuose. Vienas iš įsimintiniausių buvo piešinių konkursas „Skiriu Lietuvai 2024“, skirtas Dainų šventės šimtmečiui paminėti. Šiame konkurse Pijus kartu su dviem lituanistinės mokyklėlės „Gandriukas“ mokinėmis – Austėja Bungardaite ir Perla Dobrovolskyte – dalyvavo kartu su kitais vaikais ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių, kuriose gyvena lietuvių šeimos. Tai buvo nuostabus bendradarbiavimas tarp „Gandriukas“ mokyklėlės ir Lietuvos mokyklų bei užsienyje gyvenančių lietuvių bendruomenių.

Mokyklėlėje vaikai sužinojo apie Dainų šventės svarbą Lietuvai. Vaikams buvo paaiškinta, kad Dainų šventė yra ne tik meninė išraiška, bet ir stiprus tautiškumo simbolis, padedantis išsaugoti lietuvių kultūrą per kartas. Grįžę po pamokų, kitą dieną visi susibūrėme pas mus namuose, kur vaikai su dideliu entuziazmu piešė savo kūrinius, skirtus šventės šimtmečiui paminėti. Tai tapo ne tik kūrybiška veikla, bet ir puiki proga vėl susiburti kartu.

Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą ir ką stengiatės nuveikti?

Per pastaruosius dvejus metus į Lietuvą grįždavome tik kartą ar kelis kartus per metus. Dar vienas iš ypatingiausių prisiminimų yra, kai sūnus su močiute grįžo į Lietuvą žiemos atostogų. Jo buvusi auklėtoja pakvietė jį praleisti savaitę su buvusia klase. Tai buvo ne tik puiki galimybė vėl susitikti su senais draugais, bet ir labai svarbus, šiltas susitikimas, kuris sūnui paliko daug malonių įspūdžių.

Šiuo metu dėl pradėtų studijų universitete man teks grįžti į Lietuvą dažniau. Vasaros atostogų metu visada stengiamės aplankyti savo gimtąjį miestą, artimuosius ir, žinoma, Lietuvos pajūrį. Man labai svarbu, kad vaikai išlaikytų stiprų ryšį su Lietuva, todėl kiekvieną apsilankymą stengiamės praturtinti įvairiomis veiklomis – lankome artimuosius, tyrinėjame Lietuvos gamtą, istorines vietas. Tai ne tik sustiprina šeimos ryšius, bet ir padeda vaikams geriau pažinti jų gimtinės kultūrą bei tradicijas.

Ginta Liaugminienė, „Mamos žurnalas“

Kaip išmokyti vaiką užsienio kalbos?

by Mamos žurnalas | Lap 11, 2024 | Partnerių straipsniai

Kaip išmokyti vaiką užsienio kalbos?

Vaikai gali išmokti beveik viską, jeigu jie…

Laura Jakė, „Mamos žurnalas“

Daug diskusijų kelia klausimas, kada vaiką pradėti mokyti užsienio kalbos? Mišrios šeimos jaudinasi, ar jų vaikučio raidai nepakenks, jei tėtis kalbės su vaiku viena kalba, o mama – kita? Šiomis temomis yra atlikta daugybė tyrimų ir parašyta šimtai mokslinių straipsnių – tereikia paieškoti.

Reikėtų mokėti 3 kalbas

Kūdikių kalba – tarptautinė

Kanadiečių tyrimas

Vaikai kalboms imlesni

13 patarimų, kaip galima mokyti savo vaiką užsienio kalbos

Vaikai gali išmokti beveik viską

Reikėtų mokėti 3 kalbas

Dabar Europoje pastebima bendra tendencija ankstinti užsienio kalbų mokymo pradžią bei vaikus mokyti daugiau nei vienos užsienio kalbos. Dabartinėse Europos Sąjungos rekomendacijose patariama mokėti bent tris kalbas, neabejotina, kad praėjus keleriems metams ieškant darbo darbdaviai tikrai to reikalaus. Tuo tarpu Lietuva – vienintelė šalis ES, kur privalomam užsienio kalbos mokymui pradinėje mokykloje per metus skiriamų valandų skaičius trigubai mažesnis nei kitose šalyse. Taigi kada reikėtų pradėti mokyti vaikus užsienio kalbos, kad būtų išnaudotas jų didžiausias potencialas „sugerti“ žinias?

Kūdikių kalba – tarptautinė

Pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius kūdikiai „šneka“ naudodami 70 garsų, kurie sudaro visas pasaulio kalbas. Vėliau jie išmoksta kalbėti naudodami tik tuos garsus ir žodžius, kuriuos girdi savo aplinkoje, daugiausiai iš savo tėvų. Pirmųjų metų pabaigoje kūdikio smegenys praranda gebėjimą atskirti garsus tų kalbų, kurių vaikutis negirdi. Tai patvirtina tyrimai, atlikti su japonų vaikais (šioje kalboje nėra garsų „l“ ir „r“). Japonų vaikai, kurie iki 9 mėnesių nebuvo girdėję anglų kalbos (ar kitos kalbos, kurioje šie garsai yra), vėlesniame amžiuje nebegirdėjo skirtumo tarp raidžių „l“ ir „r“. Taigi jau tokiame ankstyvame amžiuje reikia vaikus supažindinti su skirtingomis kalbomis – skaityti ar kalbėti jiems kalbomis, kurias moka tėveliai, leisti klausytis daineles ir t.t. – tai palengvins kalbų mokymąsi vėliau. Tiesa, įrodyta, kad aktyvus bendravimas, žaidimas su vaiku daro daug didesnį poveikį, nei, pavyzdžiui, DVD žiūrėjimas, o garso klausymas be vaizdinės medžiagos apskritai mažai prikausto mažų vaikų dėmesį.

Kanadiečių tyrimas

Toronto universiteto mokslininkė Ellen Bialystok atliko daugybę tyrimų su kanadiečių vaikais iš dvikalbių šeimų ir lygino juos su vaikais, kurių šeimoje kalbama tik viena kalba. Mokslininkė priėjo prie tokių išvadų: vaikai iš dvikalbių šeimų anksčiau pradeda skaityti, nes jie sugeba atpažinti ir surasti ryšius tarp raidžių ir garsų nematydami objekto vaizdo ir supranta, kaip tas objektas apibūdinamas raštu. Taigi užsienio kalbos mokymasis labai ankstyvame amžiuje gali daryti didelę įtaką gebėjimui skaityti. Vaikai nuo 4 iki 8 metų iš dvikalbių šeimų, lyginant su vaikais, kurie užsienio kalbos nesimokė, buvo stipriai pranašesni, kai reikėjo spręsti problemas ir naudoti kritinį mąstymą. Apskritai antros kalbos mokymasis daro teigiamą įtaką vaiko pažintiniam vystymuisi. Taip pat nustatyta, kad kuo ilgiau vaikas mokosi užsienio kalbos, tuo geresni būna jo rezultatai mokantis kitus dalykus, tarp jų ir matematiką. Tiesa, dviem kalbomis kalbančių vaikų kiekvienos kalbos žodynas buvo siauresnis, nei tik vieną kalbą mokančių vaikų. Nepaisant to, jų kalbos struktūros supratimas buvo toks pats, o dažnai net geresnis nei tų vaikų, kurie mokėjo tik vieną kalbą.

Antros kalbos mokymasis teigiamai veikia vaiko pažinimą

Vaikai kalboms imlesni

Fonetinių įgūdžių vystymosi tyrimai irgi patvirtino, kad vaikai, kurie girdi kitos kalbos garsus ir intonacijas ankstyvame amžiuje, lengviau išmoksta atskirti savo gimtosios kalbos žodžius. Šis gebėjimas atpažinti užsienio kalbos žodžius ir frazes skatina sukaupti dėmesį į savo kalbos garsus, o tuo pat metu gerina bendrą fonetinį suvokimą.

Be abejo, suaugusieji irgi gali mokytis užsienio kalbą, įsiminti naujus žodžius. Tačiau kuo anksčiau vaikas pradeda mokytis užsienio kalbos, tuo didesni šansai, kad jis kalbės be akcento. Taigi būtų gaila neišnaudoti natūralaus vaikų gebėjimo mokytis svarbiausiu laiku, kai išmokti antrą kalbą taip pat lengva, kaip ir išmokti pirmąją. Iki 50 procentų gebėjimo mokytis įgyjama pirmaisiais gyvenimo metais, o kiti 30 procentų – iki 8 metų.

Tai, žinoma, nereiškia, kad 50 ar 80 procentų žmogaus intelekto, išminties ar žinių yra suformuojama ankstyvoje vaikystėje. Tai tiesiog reiškia, kad per pirmuosius kelerius gyvenimo metus vaikų smegenyse susiformuoja pagrindiniai mokymosi keliai, kuriais bus naudojamasi visą ateinantį gyvenimą.

13 patarimų, kaip galima mokyti savo vaiką užsienio kalbos:

Mokykite ką nors veikdami. Žaiskite parduotuvę, gaminkite užkandžius, eikite pasivaikščioti. Kol su vaikais ką nors veikiate, bendraukite antrąja ar trečiąja kalba.
Sustiprinkite įspūdį paveikslėliais ir garsais. Sakydami kitos kalbos garsą žaismingai iliustruokite jį piešinuku.
Mokymasis turi teikti džiaugsmą. Kuo daugiau džiaugsmo suteiks kalbos mokymasis, tuo labiau vaikas norės tai daryti. Mokymas žaidžiant, dainuojant, šokant ir pan. – pats efektyviausias, todėl, kad taip sukuriamos teigiamos emocijos, skatinančios vaiko mokymąsi.
Mokykite tuomet, kai abu esate atsipalaidavę. Niekada nekelkite vaikui streso. Atlikti moksliniai tyrimai įrodo, kad 80 procentų mokymosi problemų yra susiję su stresu.
Mokykite su muzika. Muzika padeda aktyvuoti visas smegenų sritis. Ar jūs dar prisimenate daineles, kurias mokėtės ankstyvoje vaikystėje? Dauguma žmonių prisimena, nes lengviausiai įsimename rimuotus žodžius, dainuojamus su muzika.

6. Mokykite judėdami. Smegenys ir kūnas sudaro vieną visumą. Nepaisant to, tradicinė švietimo sistema verčia mokinius visą dieną sėdėti. Dabar mes žinome, kad galima išmokti daugiau, jei mokantis judėsime. Skatinkite vaikus šokti ir judėti pagal ritmą, kai jie mokosi užsienio kalbą.

Mokykite kalbėdamiesi. Geras būdas mokytis kalbą yra kalbėtis ta kalba, pavyzdžiui, pietaujant.
Leiskite mąstyti. Labai svarbu vaikams palikti laiko „pribręsti“. Tai labai svarbi kalbos mokymosi stadija. Pirmiausia vaikai sugeria kalbą. Po to jie pradeda kalbėti.
Sugalvokite žaismingas asociacijas skaičiams ir žodžiams. Kuo daugiau asociacijų sugalvosite, tuo daugiau išmoksite.
Mokykite liesdami. Žaiskite pirštukų žaidimus naudodami užsienio kalbą. Pavyzdžiui, kol dainuojate ar sakote „Itsy, bitsy spider“, vienos rankos pirštais lieskite kitos rankos pirštus, taip, kaip lipa voras.
Mokykite ragaudami. Tegu mažieji mėgaujasi kalbos mokymusi – valgydami tegu pasako maisto pavadinimą naująja kalba.

Laura Jakė

12. Mokykite uostydami. Pažaiskite tokį žaidimą – paslėpkite daiktą krepšyje, duokite vaikui pauostyti. Tegu atspėja, kas viduje, ir pasako daikto pavadinimą naująja kalba.

13. Visą pasaulį naudokite kaip vietą savo mokslams. Kiekvieną kartą, kai išeinate iš namų, pasinaudokite proga išmokti ką nors naujo. Galite naudoti užsienio kalbą skaičiuodami obuolius, lygindami lapus, vardindami skirtingus paukščius, maisto produktus ar bet ką kita, kas domina vaiką.

Vaikai gali išmokti beveik viską

Jean Houston, knygos „Educating the Possible Human“ autorius yra pasakęs: „Vaikai gali išmokti beveik viską, jeigu jie šoka, ragauja, liečia, mato, girdi ir jaučia informaciją“.

Taigi šiame globalizuotame pasaulyje ankstyvas užsienio kalbos mokymasis gali padėti suprasti ir branginti skirtingas kultūras, vertybes ir kitomis kalbomis kalbančius žmones. Gebėjimas kalbėti dviem ar daugiau kalbų sustiprina pažintinį vystymąsi, o kartu ir moko sukaupti dėmesį. Tai daro teigiamą įtaką tiek gimtosios kalbos, tiek kitų disciplinų (tarp jų ir kitų užsienio kalbų) mokymuisi. Kad ankstyvasis užsienio kalbos mokymas būtų naudingas, mokiniai turi būti teigiamai nusiteikę užsienio kalbos ir ja kalbančių žmonių atžvilgiu, mokymosi programa turi būti tinkamai paruošta, atsižvelgiant į besimokančiųjų amžių, reikalingi patyrę mokytojai, kurie ne tik kalba abiem kalbomis, bet yra kompetentingi, kad sėkmingai pritaikytų amžiui tinkančią mokymo metodologiją.

Laura Jakė, „Kindermusik“ mokyklėlės Kaune vadovė

Skurdi vaikų kalba – IT kartos rykštė.

by Mamos žurnalas | Rgp 22, 2024 | Partnerių straipsniai

Skurdi vaikų kalba – IT kartos rykštė.

37 patarimai, kaip turtinti žodyną

Jurgita Lendraitienė, logopedė metodininkė

Mamos žurnalas

Nesunku pastebėti, kad atsiranda vis daugiau vaikų, kurių kalba neišlavėjusi, o žodynas – skurdus. Tad šįkart norėtume plačiau pakalbėti apie žodyno turtinimą.

Paprastai 2-5 gyvenimo metais vaiko žodynas plečiasi sparčiai. Vaikai, girdėdami aplinkinių kalbą, pradeda sieti žodį su konkrečiu daiktu, veiksmu ir taip išmoksta naujų žodžių. Įrodyta, kad vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Naujus žodžius, kurių jūs norite išmokyti savo vaiką, tarkite aiškiai, lėtai pakartokite keletą kartų.

Mažesniems pravartu stebėti jūsų artikuliaciją (tarimą), todėl pasistenkite, kad vaikas matytų jūsų veidą. Svarbu ne tik įvardinti kasdienius aplinkos daiktus, bet ir paminėti jų savybes, požymius. Svarbu ne tik supažindinti su aplinka, bet ir pagalvoti apie kalbos užduotis, situacijas, žaidimus, kurie padėtų įtvirtinti naujus žodžius.

Tiems tėveliams, kurių vaikų žodynas skurdus, kalba neišlavėjusi, siūlome padėti savo vaikams. Rekomenduojame ne tik atsižvelgti į garsų tarimą, gramatinę kalbos sandarą, rišlią kalbą, bet ir į žodyno turtinimą, gausinimą.

Todėl paprastai pateikiu tokią atmintinę žodyno turtinimui:

1. Kiekvieną dieną skaitykite vaikui ir paprašykite papasakoti apie tai, ką jis išgirdo. Pavyzdžiui, „Ar tau patiko pasakojimas? Kodėl? Kas tau labiausiai patiko? Kodėl?“

2. Kartu su vaiku suklijuokite į albumą įvairius paveikslėlius ar iškarpas. Aptarkite juos.

3. Žaiskite žaidimus, kurie lavina mąstymą ir turtina žodyną. Pavyzdžiui, „Kas aš toks?“ Apibūdinkite gyvūną: „Aš murkiu, kai esu patenkintas. Tu gali mane laikyti ant kelių. Aš mėgstu šiltą pieną ir moku kniaukti.“

4. Paimkite didelį, spalvotą paveikslą. Paprašykite vaiko atsisėsti šalia jūsų. Aptarkite tai, kas nupiešta paveiksle. Pavyzdžiui, „Pažiūrėk, čia dramblys. Kam drambliui reikalingas straublys?“

5. Vaikščiodami su vaiku, aptarkite tai, ką matote, girdite, užuodžiate, liečiate ir pan. Skatinkite vaiką pasakoti apie tai, ką jis mato, jaučia.

6. Aptarkite žurnalus, kuriuose gausu reklamų. Paprašykite vaiko atpažinti ir pavadinti daiktus, kuriuos jis pažįsta. Pavyzdžiui, jeigu vaikas mato automobilio reklamą, paklauskite: „Kas gali jį vairuoti? Kur jis važiuoja? Kaip galima išmokti vairuoti mašiną? Kokia spalva galima ją nudažyti?“ ir pan.

7. Kur įmanoma, grupuokite daiktavardžius į sąvokines grupes. Pasidarykite keletą kortelių, ant kurių būtų parašyti įvairūs pavadinimai (sąvokos). Pavyzdžiui, ant vienos kortelės užrašyta „Kačių šeima“. Kiek kačių šeimos narių vaikas gali išvardinti? (Naminė katė, leopardas, tigras, liūtas ir kt.) Kita kortelė gali būti pavadinta „Metalas“. Kiek metalinių daiktų vaikas išvardins?

8. Nuolat stenkitės vestis vaikus į muziejus, paplūdimį, mišką ir pan. Skatinkite jį pasidalinti įspūdžiais su kitais šeimos nariais.

9. Nepamirškite nuolat apsilankyti bibliotekoje, kad vaikas galėtų padėti jums išsirikti knygas, kurios bus jam skaitomos. Apsilankymas bibliotekoje turi būti įdomus ir išnaudotas kalbai ugdyti. Pavyzdžiui, galite paklausti: „Ar tu žinai, kam reikalingas skaitytojo bilietas?“ Tegul vaikas samprotauja.

10. Kartu su vaiku darykite lėles ir leiskite jam sukurti scenarijų spektakliui. Po to suvaidinkite jį kitiems šeimos nariams, draugams.

11. Pakalbėkite apie taip pat skambančius, bet turinčius skirtingas reikšmes žodžius, pavyzdžiui, kasa (plaukų, pinigų, svogūnų).

12. Pasistenkite surasti kuo daugiau panašios reikšmės žodžių. Paverskite tai žaidimu. Pavyzdžiui, eiti, sėlinti, sliūkinti, vėžlinti (pabandykite parodyti vaikui šiuos veiksmus, po to tegul jis pamėgina).

13. Deklamuokite eilėraščius arba dainuokite dainas kartu su vaiku. Kai jis šiek tiek įsimins, leiskite jam užbaigti kiekvieną eilutę savarankiškai, t.y. pasakyti paskutinį eilutės žodį. Vėliau didinkite nepasakytų žodžių skaičių, kol vaikas galės pakartoti visą eilutės tekstą ar posmą. Įsidėmėkite – tai turi būti natūrali maloni veikla. Jokios prievartos.

14. Įsigykite žaislinį telefoną. Kalbėkitės juo su vaiku. Mokykite jį, kaip reikia naudotis telefonu, norint paskambinti draugams.

15. Jūs galite ugdyti vaiko kalbą, suteikdami jam pasirinkimą. Pavyzdžiui, paklauskite, ko jis norėtų pusryčiams, kuo apsirengtų eidamas į vaikų darželį ir pan. Paprašykite vaiko paaiškinti, kodėl jis norėtų vieno ar kito dalyko.

16. Mokykitės išklausyti vaiką iki galo. Trumpomis pastabomis parodykite, kad klausote. Vis paklauskite, kas vyko toliau.

17. Žaiskite spėliojimų žaidimus. Atneškite į kambarį uždengtą dėžę. Paklauskite vaiko, kas joje gali būti. Skatinkite pokalbį, klausdami, ar viduje gali būti dramblys. Jeigu vaikas atsako ne, klauskite, kodėl. Leiskite vaikui palaikyti, pakratyti dėžę. Paprašykite vaiko spėti, iš ko padarytas tas daiktas. Duokite mįslės įminimui raktą, pavyzdžiui: „Tai, kas viduje, naudojama virimui“.

18. Paprašykite vaiko smulkiai ir nuosekliai papasakoti apie kokią nors laidą, matytą per televiziją.

19. Sugalvokite pavadinimą kokiai nors istorijai. Pavyzdžiui, istorijos pavadinimas „Iš paukščio skrydžio“. Įsivaizduokime, kad mes rašome pasakojimą, kuris taip vadinasi. Kaip tu manai, apie ką ten turėtų būti rašoma?“ Skatinkite vaiką pasamprotauti, ką jis norėtų pavaizduoti tokioje istorijoje.

20. Pasirinkite vaikui įdomią temą, pavyzdžiui, motociklo remontas, sulūžusių durų taisymas, pyrago kepimas. Pasakykite vaikui, kad jūs tiksliai nežinote, kaip tai daroma. Paprašykite, kad vaikas nuosekliai papasakotų jums, kaip jis tai darytų.

21. Paprašykite vaiko apibūdinti kokį nors žmogų (darželio grupės draugą). Jis turi išsamiai papasakoti apie ką nors, neminėdamas jo vardo (kaip jis atrodo, kaip apsirengęs, ką veikia, mėgsta). Jūs arba kiti vaikai turi atspėti, apie ką kalbama.

22. Skatinkite vaiką kuo nors domėtis – rinkti lėles, mašinų paveikslėlius ir t.t.

23. Kalbėdami su vaiku, vartokite įvairių laikų veiksmažodžius.

24. Perskaitykite trumpą ištrauką iš kokio nors teksto. Tegu vaikas papasakoja, ką įsiminė.

25. Skatinkite vaiką ir kitus šeimos narius ilgiau pasėdėti prie vakarienės stalo ir pasikalbėti.

26. Žaiskite žodžių žaidimus. Pavyzdžiui, kiekvienas žmogus ką nors priduria prie to, ką jau pasakė ankstesnysis. Pirmasis galėtų pasakyti: „Aš nuėjau į parduotuvę nusipirkti pupų“. Kitas sako: „Bet pupų nebuvo, todėl pirkau pieno“. Trečias priduria dar daugiau ir t.t.

27. Pažaiskite žaidimą „Ką tu darytum, jeigu…“ Jūs galite pasakyti keletą variantų. Pavyzdžiui, „Ką tu darytum, jei atsibudęs pamatytum, kad dangus žalias…“ arba „Ką tu darytum, jeigu atėjęs maudytis pamatytum, kad vanduo raudonas…?“ ir pan.

28. Pažaiskite žaidimą „Kodėl taip negali būti?“. Pasakykite kokį nors absurdišką dalyką ir paklauskite vaiko, kodėl tai išgalvota, netikra. Pavyzdžiui, dramblys sugalvojo pažaisti tenisą, antys sugalvojo paragauti makaronų. Kodėl taip negali būti?

29. Paprašykite vaiko surūšiuoti įvairių paveikslėlių rinkinį (mašinas sudėti į vieną krūvą, daiktus, kurie naudojami buityje – į kitą ir t.t.)

30. Skatinkite vaiką vartoti daugiau būdvardžių. Paimkite bet kokį paveikslėlį ir paprašykite vaiko apibūdinti nupieštą daiktą.

31. Turtinkite vaiko kalbą veiksmažodžiais, naudodami paveikslėlius, kuriuose nupiešti žmonės ką nors veikia. Paprašykite vaiko papasakoti, kas ką veikia (sudaryti sakinius).

32. Apibūdindami daiktą, visada pavadinkite jo spalvą, dydį, formą.

33. Pažaiskite pantomimą. Tegul vienas ar keli vaikai pavaizduoja kokį nors daiktą ar veiksmą, o kiti atspėja, ką jie parodė.

34. Turėkite keletą dėžučių su dangteliais. Į kiekvieną dėžutę įdėkite po kokį nors daiktą, pavyzdžiui, kelias pupas, akmenukus ir pan. Paimkite vieną dėžutę, pakratykite ją (arba leiskite tai padaryti vaikui) ir paklauskite, kas galėtų būti viduje.

35. Pasodinkite vaiką nugara į save. Tegul jis sudeda rankas už nugaros. Tada paduokite jam kokį nors smulkų daiktą. Paprašykite vaiko, kad jis apibūdintų, ką jaučia (pavyzdžiui, „Tas daiktas apvalus, kietas ir t.t.“).

36. Žodynui turtinti, perkeltinei žodžių reikšmei suprasti nėra nieko geriau už meninės literatūros skaitymą. Perskaitę mažyliui pasaką, eilėraštį, būtinai atkreipkite dėmesį į atskirus žodžius, posakius, išsiaiškinkite, ką jie reiškia. Tada vaikai naujus žodžius įsimins ir pradės vartoti kitose kalbinėse situacijose.

37. Tėvai, mokytojai turi demonstruoti gražią ir taisyklingą kalbą. Stenkitės, kad jūsų kalba būtų vaizdi, sklandi ir turtinga.

Užsienio kalbos invazija

by Mamos žurnalas | Lie 25, 2024 | Partnerių straipsniai

Užsienio kalbos invazija

Kaip vertinti vaikų polinkį įterpinėti angliškus žodžius?

Loreta Vacekauskienė,

Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro dėstytoja, prof. dr.

Mūsų vaikai kalba kitaip nei mes. Pasakodami apie savo kasdienybę, jie vartoja daugybę angliškų žodžių – jais įvardina ir veiksmus, ir emocijas, ir daiktus. O kai kurie apskritai kalba tik angliškai jau nuo darželio. Ir tokių vaikų yra ne vienas.

Kaip vertinti šią tendenciją ir kodėl ji atsirado? Apie tai paklausėme sociolingvistės Loretos Vaicekauskienės. Loreta šia tema daro mokslinį tyrimą.

Daugybę straipsnių apie dvikalbystę, kalbų mokymąsi galite rasti čia https://mamoszurnalas.lt/

Loreta Vaicekauskienė

Atsivėręs pasaulis keičia kalbą

Per 30 metų pasikeitė viena karta, po Nepriklausomybės gimęs jaunimas jau laisvai kalba angliškai. Rusų ir anglų kalbos santykis visuomenėje pasikeitė anglų kalbos naudai. Prieš keletą dešimtmečių angliškai kalbėjo vienas kitas, o šiandien šią kalbą supranta dauguma. Žmonės suvokia anglų kalbos vertę kaip komunikacijos būdą, kaip galimybę bendrauti kirtus valstybės ribas, kaip didesnes galimybes ieškant darbo. Globali anglų kalba atrodo labai patraukli.

Ar blogai, jei vaikai vartoja daug angliškų žodžių?

O ar blogai būti jaunam ir kitokiam? Ar blogai mokėti daugiau nei vieną kalbą? Prisimenu kalbininkų paniką dėl anglų kalbos Nepriklausomybės pradžioje – buvo kuriami draudžiamų žodžių sąrašai, skiriamos baudos žurnalistams. Man atrodo, iš dalies šoką sukėlė suvokimas, kad nebegalima kontroliuoti proceso. Sovietmečiu viešajai kalbai taikyta griežta kontrolė, viskas būdavo iš anksto suderinta. Po Nepriklausomybės įvyko ir medijų, ir visuomenės lūžis – kalbėti natūraliai, nebijoti atskleisti savo asmenybės tapo vertybe. Anglų kalba jaunimui yra būtent jų asmenybės, tapatybės dalis. Angliški įterpiniai visame pasaulyje asocijuojami būtent su jaunatviška raiška, tik ji, žinoma, labiau būdinga ne viešajai, o privačiai erdvei.

Tai požiūrio klausimas – į skolinius ar svetimus žodžius galima žiūrėti kaip į nelaimę. Bet mokslininkai tai vertina kaip natūralų kalbų kontaktų procesą. Nėra kalbų be skolinių. Jie ateina per pasaulio pažinimą, kulinariją, keliones… Pritampa prie besiskolinančios kalbos gramatikos ir dažnai tik praturtina žodyną. Juk itališka lazanija ne tas pats, kas lietuviškas makaronų apkepas? Palaikinti ne tas pats, kas pamėgti. Kita vertus, lygiai taip pat natūraliai žmonės kai kuriuos skolinius susilietuvina arba pakaitus pasiūlo kalbininkai. Svarbiausia, kad nebūtų prievartos, kaip sovietmečiu, vartoti tik nurodytas kalbos formas. Be to, nereikėtų pamiršti, kad angliški žodžiai ne tik įvardija naujus dalykus, bet ir siejasi su kalbėtojo tapatybe, turi papildomos socialinės reikšmės. Įterpęs angliškų žodžių kalbėtojas gali skambėti kaip šiuolaikiškas, šmaikštus, profesionalus, nestandartiškas žmogus. Tokių socialinių reikšmių anglų kalbai priskiriama labai daug ir dažniausiai labai teigiamų.

O jei vaikai nori kalbėti tik angliškai?

Šitą procesą dabar ir tiriu. Man įdomu, kodėl vaikai ir jaunimas taip elgiasi. Mokyklose, mieste galima pamatyti grupelių, kurios tarpusavyje komunikuoja anglų kalba tarsi gimtąja.

Man atrodo, tai susiję su išskirtine jauno žmogaus tapatybe. Juk vien angliškai kalba ne visi, o tik kai kurie vaikai. Tokiu būdu gali būti siekiama išskirtinumo klasėje ar grupėje, norint save išskirti iš kitų jaunų žmonių. Suaugęs žmogus gal pasipuikuos savo mašina ar įdomiu hobiu, o vaikai – tuo, kad tarpusavyje bendrauja angliškai.

Paprastai paaugliai save išskiria drabužiais, laisvalaikio pomėgiais, klausoma muzika, tam tikru susiformuotu stiliumi. Šiame stiliaus rinkinuke yra ir anglų kalba. Tai vadinama kodų kaita, kai žmogus pereina iš vienos kalbos į kitą, ir ji gali būti funkcionali. Gali nurodyti, kad štai mes dabar žaidžiame. Arba kad mes dabar aptariame kažkokį vidinį, tik mūsų grupės reikalą. Arba leidžia pozicionuoti save kaip kitokį – štai mes kitokios, nei jūs, visi likę bendraklasiai.

Anglų kalba – jaunimo būdas išsiskirti

Kokiame amžiuje tas procesas prasideda?

Yra net ikimokyklinukų, kurie jau gali kalbėti angliškai. Dažnai tėvai jų net nemoko, vaikai išmoksta tarsi savaime. Galbūt iš televizoriaus, interneto, vyresnių brolių ir seserų. Iš ankstesnių teorijų mes žinome, kad vien žiūrėdamas televiziją kalbos neišmoksi. Turi būti dar kažkas daugiau. Galbūt dabartinės medijos yra tokios interaktyvios, kad jos veikia kaip gyvas bendravimas? Galbūt jos motyvuoja savo patrauklumu?

Maži vaikai kalbų mokosi ypač greitai, kol dar atviros smegenys, nesunkiai gali išmokti bet kokios kalbos. Ikimokykliniame amžiuje smegenys pasirengusios priimti kalbą, tam nereikia ypatingo talento. Smegenys labai lanksčios. Emigrantų istorijos rodo, kaip greitai vaikai tampa vertėjais savo tėvams. Mūsų pačių sūnus, paauglystėje išvažiavęs į Ameriką, iš pradžių vos kalbėjo angliškai, o po poros mėnesių dramos būrelyje jau citavo ne tik savo, bet ir bendraklasių vaidmenims skirtus Šekspyro dialogus. Išmokta svetima kalba nedaro jokios žalos gimtosios kalbos mokėjimui, tai tiesiog labai gera smegenų mankšta. Be to, keliomis kalbomis kalbantys vaikai kognityviai gali būti net pranašesni už tuos, kurie moka tik vieną gimtąją kalbą.

Vėlesniame amžiuje kalbos mokytis padeda smalsumas, kai sąmoningi vaikai susiranda juos dominantį turinį. Vieniems tai bus dinozaurai, kitiems –kosmoso tyrinėjimai, tretiems – kompiuteriniai žaidimai. Ekranai suteikia galimybę būti šviesiame, pozityviame informacijos ir fantazijų pasaulyje, kuris dažnai gražus ir teisingas. Vaikui patinka jame dalyvauti, o taip kartu noriai perimama to pasaulio kalba – kaip instrumentas ir kaip patraukli to pasaulio reprezentantė. Neabejotinai tai skatina mokytis angliškai.

Kaip reaguoti tėvams?

Atlikdama tyrimą ir bendraudama su šeimomis matau, kad tėvai būna nustebę, galbūt šiek tiek sunerimę, bet visi didžiuojasi, kad jų vaikai moka kalbėti papildoma ir tokia reikalinga anglų kalba. Mes savo kultūroje turime nuostatą, kad mokėti kalbą – tai turtas, o pasaulinę kalbą, kuria gali bet kur susikalbėti, – dar didesnė vertybė. Tėvus dažnai labiau jaudina ne tai, kad vaikai pereina prie anglų kalbos, bet kad jie per daug laiko praleidžia prie ekranų.

Yra toks mitas, kad jei vaikas bendrauja ne lietuviškai, o angliškai, jis ar ji galbūt bus autistas, nes anglų kalba neva lengvesnė. Iš tiesų yra žinoma autistiškų vaikų atvejų, kai bendravimo kalba renkamasi būtent anglų kalba. Specialiai nesidomėjau, nemanau, kad tai būtų pagrįsta nuomonė. Ir anglų, ir lietuvių kalbos priklauso tai pačiai indoeuropiečių kalbų grupei, ir vaiko smegenims didelio skirtumo nėra, kurią kalbą išmokti. Net mums, suaugusiesiems, visos indoeuropiečių kalbos yra nesunkiai įveikiamos, ypač jei gyvensime toje kalbinėje aplinkoje.

Anglų kalba nei paprastesnė, nei lengvesnė už lietuvių. Bet dažnai vaikai labiau mėgsta užsienio kalbas ir net jų pamokas mokyklose dėl paprastos priežasties – lietuvių kalbos mokyklinės normos pernelyg griežtos, sakyčiau, net perteklinės. Vaikus per lietuvių pamokas taiso nuo pirmų dienų mokykloje. Su tokiais nenormaliais reikalavimais jaunimą padarome beraščiais. Todėl nereikia stebėtis, kad jie nebenori lietuvių kalbos pamokų. Anglų kalba tampa lengvesnės išraiškos ir išsilaisvinimo forma.

Ar reikėtų sunerimti, kad lietuvių kalbą pamirš?

Man atrodo, grėsmės nėra – kuo daugiau kalbų mokėsime, tuo didesnis bus mūsų pasaulis, geriau galėsime save išreikšti. O jei norime, kad neišnyktų kai kurie dalykai, tai turime patys pasistengti.

Pavyzdžiui, vaikas vis dažniau renkasi skaityti ne lietuviškas, o angliškas knygas. Pažiūrėkime, ar siūlome įdomių lietuvių autorių, ar į vaiko rankas patenka kokybiška verstinė literatūra? Ar patys skaitome knygas? Ar skaitome kartu?

Jei specialiai reguliuosime, taisysime, versime skaityti ir kalbėti lietuviškai, atsiras nereikalinga įtampa. Gal geriau kartu nueiti į knygų mugę, pažiūrėti, kas įdomu ir turinio, ir kalbos prasme. Kalbėti apie lietuvių kultūrą, vartoti ją kartu. Kai bus pasirinkimas, vaiko nereikės varyti varu. Mūsų šeimoje tradicija eiti į knygų mugės vaikų salę gyvuoja nuo pat mažumės. Dukra dabar jau grįžusi namo po studijų, bet kol studijavo užsienyje, knygų mugės dienomis net specialiai grįždavo į Lietuvą, nes tai įdomu.

Kol auginsime savo vaikus lietuviškai, kol jie matys, kad kalbėti lietuviškai yra prasminga, tol kalba ir kultūra neišnyks. O papildomų kalbų mokėjimas ją tik praturtins.